Nuo ofisinės kėdės iki Berlyno maratono – dienoraštis. (II dalis)

Tęsiam temą: kaip pradėti bėgioti. Šiame straipsnyje Berlyno maratonui besiruošiantis Nikolaj pasakoja apie tai, kaip svarbu išsirinkti būtent jums tinkančią avalynę bei dalinasi kitomis įžvalgomis. Beje, tiems, kas dar neskaitė pirmos dalies: „Nuo ofisinės kėdės iki Berlyno maratono – dienoraštis. (I dalis)„

Hi2all!

Tęsiam? Atleiskite už ilgą nebuvimą, tačiau pasaulyje kiekvieną minutę tiek daug įvyksta. Dar kartą noriu priminti, kad viskas, ką čia perskaitysite, yra tik šio dienoraščio autoriaus nuomonė.

Nuo balandžio pabaigos bėgame toliau. Kaip ir pažadėjau pats sau, 29-tą dieną pasidariau pertrauką, kad leisčiau organizmui pailsėti ir priprasti prie augančių krūvių. Mano pagrindinis principas bėgime – ne greitis, ne kilometrai, o nuolatinis judėjimas savo malonumui. Kai tik pradedi jausti, kad tau tampa būtina nubėgti greičiau, pagerinti laiką, išspausti iš savęs paskutines jėgas, tu nebegauni malonumo bėgdamas, stebėdamas, kas tave supa treniruočių metu, stebėdamas mintis, su kuriomis tu bėgi, o jos pabėga nuo tavęs vis toliau, kadangi tavo sąmonė užgrūsta tik vienu: greičiau, greičiau, greičiau.

Balandžio 30

Šiandien bėgu vienas. man nereikia nieko laukti, nereikia su niekuo tartis, prie kažko taikytis. Tiesą sakant, aš nežinau, kodėl tai vyksta, tačiau tas pats nutinka ne tik bėgime. Bėgimas – tai ne komandinė sporto šaka, čia nereikia pagalbos, tačiau bėgti maloniau dviese. Manoma, kad jeigu bėgi ir gali kalbėtis – tavo tempas geras. Tačiau kartais norisi bėgti vienam, kad pabūtum su savimi. Tokiu būdu gali stebėti techniką, kvėpavimą, kojas, rankas ir kūno elgesį. Tai tampa ypač įdomu, kuomet perskaitai keletą įdomių knygų apie bėgimą ir randi ten bėgimo proceso, kvėpavimo, apšilimo technikų aprašymus ir t.t.

Taigi… Nubėgau vienas. Tai buvo greita, bet malonu. 9 km. Vidutinis greitis (kažkas paprašė parašyti bėgimo greitį) 05:28 min/km, kas iš tiesų yra labai silpna… Tačiau aš nesiveju greičio (nors su malonumu jo pridėčiau ;)).

Avalynė – svarbiausia!

Pakalbėkime apie bėgimo avalynę. Kuomet viskas prasidėjo, praeitais metais, aš bėgiodavau apsiavęs viskuo, ką turėjau iš sportinės avalynės. Aukšti sportbačiai, sportbačiai off-road bėgimui miškais, bateliai a-la converse style. Negaliu sakyti, kad man buvo labai patogu ir malonu, tačiau kad ką nors rastum, reikia ieškoti kažko, ką galima būtų su kuo nors palyginti.

Po to, pritrynęs nuospaudų ir prieš kiekvieną bėgimą užklijuodamas tam tikras kojų vietas, aš nusprendžiau paklausti pažįstamų, ne pirmus metus užsiiminėjančių bėgimu ir nubėgusių ne vieną maratoną, o ką gi avi tikrieji maratonininkai? Jeigu ne pasaulinio lygio, tai bent jau Lietuvos? Man pasakė dviejų kompanijų pavadinimus: A … S ir A … S.

Jeigu pirmą gamintoją aš žinojau nuo vaikystės, tai apie antrąją nežinojau nieko. Kiekviena kompanija turi po keletą batų modelių, skirtu tik bėgioti, o aš jau nekalbu apie jų kasmetinius patobulinimus, papildymus, pagerinimus ir visa kita.

Vienintelis klausimas, kurį sau uždaviau: KOKIUS IŠSIRINKTI? Tai juk ne avalynė baliui, vakarėliui ar operai. Man netgi nerūpėjo spalva. Man reikėjo avint juos bėgioti, bėgioti patogiai ir ilgai. Ir kad po bėgimo man neskaudėtų kelių ir nugaros, kad aš nepirkčiau pleistro kas antrą savaitę. T.y. reikėjo apsispręsti teisingai ir užtikrintai.

Neužmirškime visagalio interneto ir visažinio GOOGLE ;). Praleidęs internete keletą valandų jau žinojau, kas yra hiperpronacija, neutrali pronacija ir supinacija, kokių sportbačių reikia minėtais trimis atvejais ir kaip man tai išsiaiškinti.

Kadangi aukštoji technika seniai tarnauja žmonijai ir teisingai suderinta, teisingų žmonių rankose parodo stulbinančius rezultatus, aš tiesiog kreipiausi pagalbos į tam tikrą parduotuvę ir paprašiau, kad man nustatytų tą pačią pronaciją ir rekomenduotų sportbačių modelius, tiksiančius būtent man (remiantis patikrinimo rezultatais). Tai vat, iš visos sportbačių, skirtų bėgimui, įvairovės, išdėliotos per visą sieną, įvairiausių gamintojų, fasonų ir spalvų, man po testų tiko tik du modeliai.

Pasimatavęs abi poras jau tiksliai žinojau, kurį modelį įsigysiu internetu. Taip, taip, būtent internetu, kadangi kaina mūsų laikais yra svarbiausias faktorius, o palaukti siuntinio iš už jūrų, marių aš tikrai galiu sau leisti. Neminėsiu istorijos, kad užsakant vienoje šalyje reikia nurodyti vieną dydį, o kitoje – kitą ir kad šie dydžiai su europiniais ne visuomet sutampa, dėl ko dažnai tenka siųsti siuntinį atgal, netenkant daugiau laiko, nei pinigų ir šiek tiek įsitempus laukiant kito siuntinio, tačiau po visų nuotykių, apsiavus naujus ir teisingus sportbačius tu pradedi bėgti… Šio malonaus jausmo žodžiais neperteiksi… Po to, aišku, pripranti, kaip ir prie visko, kas yra gerai, tačiau pirmosiomis dienomis tai yra kažkas! :)

Taigi, prie ko visa ta istorija? Jeigu trumpai… Jeigu po bėgimo arba bėgimo metu, nepaisant to, kad apšylate, jums skauda kelius, pėdas, nugarą arba sąnarius – atkreipkite dėmesį į savo avalynę! Galbūt jums reikia parinkti tinkamus sportbačius. Jie suteiks jums daug kilometrų malonumo ir apsaugos nuo traumų bei pervargimo.

….

Gegužės 1

Nestipriai įsitempdamas, esant geriems orams ir darydamas pertraukas šiandien įveikiau didesnę nei 10 km distanciją. Bėgau link Žaliųjų ežerų. Vanduo dar šaltas, tačiau poilsiaujančių daug. Miško keliukas buvo labai geras. Dievinu miško kvapą, tą gryną orą, ryškius vandens atspindžius ir… lekiančius pasiutišku greičiu dviratininkus. Todėl visuomet stengiuosi rengtis ryškius, iš toli besimatančius marškinėlius. Taip, dėl viso pikto ;).

Gegužės 3, 6

Pagaliau peržengiau 15 km ribą, nes už 3 savaičių teks bėgti Vilniaus pusmaratonį, o aš dar net panašios distancijos nesu nubėgęs. Bėgiojome Valakampiuose ir Verkiai – Ožkiniai – Žalieji ežerai. Penktadienio ir pirmadienio vakarai. Žmonių kur kas mažiau nei per išeigines. Ir todėl kažkaip ramiau.

Gegužės 7

Tempo treniruotė. Buvau nusiteikęs 4 x 400 metrų. Startavau geru greičiu. Pasirodė, kad bėgsime 8 x 400. Sutrikau. Apskritai aš mėgstu iš anksto žinoti kiek maždaug bėgsiu, 5 – 10 – 20 km, valandą, dvi, tris. Psichologiškai pasiruoši, nusiteiki. Paskirstai jėgas. Kuomet tenka staiga keisti planą, lieka kažkokių nuosėdų. Jeigu bėgai mažiau – nenubėgai, jeigu daugiau – iškart pavargai. Aišku, visuomet yra planas „B“, kuris vadinamas „išsiaiškinsime vietoje“, tačiau ir jis susideda iš kažkokių planavimo dalių.

Gegužės 8

8,5 km. Bėgti karšta, tvanku ir šiek tiek sunku. Bėgdamas <15 km atstumus vandens su savimi neimu. Tačiau tokiais orais labai norisi gerti.

Gegužės 10

4 x 1 km. Intervalinė treniruotė. Jos man pradeda patikti. Jau jaučiuosi gan užtikrintas 3 km. Ketvirtą nubėgu neįsitempdamas.

Gegužės 11

22 km. Viskas prasidėjo tiesiog nuostabiai. Palei upės pakrantę, mėgaujantis peizažais ir aplinkiniais garsais. Po Vingio parko prasidėjo įkalnė ir kadangi tai jau buvo antroji distancijos dalis, jėgų liko minimumas. Šeškinės miške greitis krito  iki ėjimo pėsčiom. 22-trą kilometrą praktiškai dantimis traukėm…

Gegužės 13

7,5 km. Kažko pradedu pavargti. Reikia daryti dviejų dienų pertrauką.

Gegužės 14

8 x 400 m. Su pagreitėjimu. Viskas, laikas krauti bateriją. Ilsiuosi dvi paras.

Gegužės 17

Vėl 22 km, tačiau dabar į kitą pusę: pradžiai nuokalnėn, po to palei upę. Darydami teisingas pertraukas nubėgome be ypatingos įtampos ir su malonumu. Treniruotės pabaigoje laukė mūsų lietuviškos tropinės liūtys. Nieko, namo suspėjome. Rytoj keliauju į žygį dviračiu, po to atliksiu keletą treniruočių, tačiau ilgoji lauks 26-tą dieną, senamiesčiu. Labai laukiu!