Pažvelkime į save sąžiningai. Koks mūsų gyvenimas? Kas mums buvo svarbiausia iki šiol ir kaip ketiname išnaudoti likusį laiką?
Mumyse yra šviesos ir šešėlio, gerų ir blogų savybių. Ar nebegalime būti geresni? Ar turime likti tokie, kokie esame dabar? Verta užduoti šiuos klausimus, ypač jei nusprendėme, kad norime ir galime keistis.
Vakaruose žmonės nuo ryto iki vakaro įsitraukę į nesibaigiančią veiklą. Nelieka nei laiko, nei energijos pagalvoti apie pagrindines savo laimės ir kančios priežastis. Įsivaizduojame, kad kuo daugiau nuveiksime, tuo daugiau patirsime ir nepasitenkinimo jausmas išnyks. Tačiau iš tiesų daugelis mūsų ir toliau jaučiamės suirzę ir nusivylę savo dabartiniu gyvenimu.
Meditacijos tikslas – keisti protą. Ji neprivalo būti susijusi su kokia nors religija. Kiekvienas iš mūsų turi protą ir gali jį įdarbinti.
Ar norime keistis?
Labai nedaug žmonių pasakytų, kad jų gyvenimo būdas bei pasaulio suvokimas tobulas ir nebereikia nieko keisti. Tačiau kai kurie mano, kad jų trūkumai ir prieštaringi jausmai praturtina gyvenimą ir būtent ši jų asmenybės kombinacija daro juos unikalius, todėl reikia mokytis priimti save tokį, koks esi. Tačiau šitaip jie tepatirs nuolatinį nepasitenkinimą, taip ir nesuvokę, kad bent trupučiu apmąstymų ir pastangų gali sau padėti.
Įsivaizduokime, kad mums pasiūlo visą dieną praleisti kankinamiems pavydo. Ar sutiktume? Vargu. Bet jei pasiūlytų praleisti tą dieną kupina meilės visoms būtybėms širdimi, greičiausiai net neabejotume, kad tai – nepalyginamai geriau.
Tačiau kol kas mūsų protas dažniausiai apimtas rūpesčių. Didžiąją laiko dalį praleidžiame kamuojami skausmingų apmąstymų, nerimo ir pykčio bei laižydamiesi žaizdas nuo šiurkščių kitų žmonių žodžių. Tokiomis sunkiomis akimirkomis norėtųsi mokėti suvaldyti varginančius savo jausmus, kad išsilaisvintume ir taptume savo proto šeimininkais.
Kadangi nežinome, kaip tą padaryti, galų gale nusprendžiame, kad taip gyventi esą „normalu“ ir tokia esanti „žmogaus prigimtis“. Bet net jei tai būtų natūralu, vargu ar taptų pageidaujama. Pavyzdžiui, sirgti lemta visiems, bet juk tai netrukdo kreiptis į gydytoją.
Mes nenorime kentėti. Nė vienas pabudęs ryte negalvojame: „O, kad galėčiau šiandien ir visą likusį savo gyvenimą vien tik kentėti!“ Kad ir ką darytume: vykdytume svarbią užduotį, dirbtume kasdienius darbus, vaikščiotume po mišką, stengtumės užmegzti santykius, gertume arbatą – visada tikimės naudos ar pasitenkinimo sau ir kitiems.
Jei manytume, kad mūsų veikla sukels vien tik kančią, nedarytume visiškai nieko ir panirtume į depresiją.
Harmonijos jausmas
Kartais išgyvename vidinės ramybės, nesavanaudiškos meilės, gilaus pasitikėjimo akimirkas, tačiau dažniausiai ši patirtis trumpalaikė, greitai užleidžianti vietą ne tokiems maloniems jausmams. Bet jeigu lavindami protą galėtume išmokti pratęsti šias vertingas akimirkas? Be abejonės, mūsų gyvenimo kokybė iš esmės pasitaisytų. Argi nebūtų nuostabu tapti geresniems ir gyventi patiriant vidinį pasitenkinimą, lengvinant kitų kančias ir stengiantis jų labui?
Kai kurie mano, kad be vidinių prieštaravimų gyvenimas pasidarytų nuobodus, bet mes visi esame patyrę kančių, sukeltą pykčio, godulio bei pavydo, ir malonumą, pasitenkinimą bei džiaugsmą, matant kitus laimingus. Harmonijos jausmas, apimantis mylint kitus, yra malonus pats savaime.
Tą patį galima pasakyti apie dosnumą, kantrybę, emocinę pusiausvyrą ir daugelį kitų gerų savybių. Jei galėtume išmokti altruistinės meilės bei vidinės ramybės ir kartu atsikratyti egoistinių minčių bei jų sukeliamo nepasitenkinimo, mūsų gyvenimas nuo to ne nuskurstų, bet praturtėtų.
Ar įmanoma keistis?
Taigi, iš tiesų reikėtų klausti ne ar norime, bet ar galime keistis. Kai kurie mano, kad nepajėgtų pasikeisti, nes juos varginančios emocijos taip neatskiriamai susijusios su protu, jog neįmanoma jų atsikratyti nesunaikinus dalelės savęs.
Tiesa, žmogaus charakteris iš esmės labai smarkiai nesikeičia. Jei turėtume galimybę kas keletą metų tirti tą pačią žmonių grupę, labai retai pamatytume piktą žmogų, įgijusį pakantumo, arba pretenzingą, išmokusį nusižeminti. Tačiau, kad ir kaip retai, kai kurie žmonės keičiasi – vadinasi, keistis įmanoma.
Tikrai mūsų blogosios savybės atkakliai neleidžia mums to daryti. Jei savo įpročius ir nusistovėjusį mąstymo būdą paliksime ar net leisime stiprėti mintis po minties, diena po dienos, metai po metų, jokių pokyčių nesulauksime. Tačiau galime mesti jiems iššūkį.
Agresija, godulys, pavydas ir kiti proto nuodai, be abejonės, yra mūsų dalis, bet nebūtinai neatskiriama. Pavyzdžiui, stiklinėje vandens gali būti cianido, kurio net lašelis mirtinas, tačiau į tą patį vandenį galima įmaišyti vaistų.
Bet kuriuo atveju vandens cheminė formulė H2O nesikeičia – pats savaime jis niekada nebuvo nei nuodingas, nei gydomasis. Skirtingos vandens savybės yra laikinos ir priklauso nuo aplinkybių. Mūsų emocijos, nuotaikos ir charakterio ydos irgi tėra laikini, aplinkybių lemiami prigimties bruožai.
Kitoje dalyje aptarsime esminį sąmonės aspektą bei meditacijos apibrėžimą.
Autorius: Egidijus Varnavičius
