Praeitoje dalyje aprašėme norą keistis, harmonijos jausmą bei dar keletą su meditacija susijusių dalykų. Šioje dalyje aptarsime esminį sąmonės aspektą, suprasime, kad vien tik noro keistis nepakanka, o galiausiai prabilsime ir apie problemų sprendimą – meditaciją.
Esminis sąmonės aspektas
Šių savybių laikinumas ir priklausymas nuo aplinkybių tampa akivaizdus, kai suvokiame, kad pirmapradė sąmonės būsena, tarsi vanduo pateiktajame pavyzdyje, yra tiesiog žinojimas. Žinojimas pats savaime nėra nei blogas, nei geras.
Jei pažvelgtume kitapus audringų, dieną naktį protui ramybės neduodančių minčių ir emocijų srovės, visada pamatytume esminį sąmonės aspektą – žinojimą, kuris yra bet kokio suvokimo pagrindas ir dėl kurio tas suvokimas įmanomas.
Šis proto aspektas budizme apibūdinamas kaip vaiskusis, nes nuskaidrina ir išorinį, ir vidinį – emocijų, mąstymo, atminties, vilties ir baimės – pasaulį.
Nors žinojimas yra visos proto veiklos pagrindas, jo paties toji veikla niekaip neveikia. Šviesos spindulys gali nušviesti neapykantos grimasą ar šypseną, brangakmenį ar krūvą šiukšlių, tačiau pats jis nėra nei nedoras, nei mylintis, nei purvinas, nei švarus.
Suvokdami, kad esminė sąmonės prigimtis neutrali, galime patikėti, kad proto pasaulį įmanoma keisti. Mes galime transformuoti savo minčių ir patirčių turinį. Neutralus ir vaiskus mūsų sąmonės pagrindas suteikia mums erdvės, kurios reikia, idant galėtume stebėti proto veiklą, užuot buvę nuo jos priklausomi ir sukurti būtinas sąlygas jai keisti.
Vien tik noro nepakanka
Mes negaliem rinktis – esame tokie, kokie esame, tačiau galime panorėti keistis. Toks troškimas parodo protui kryptį, tačiau vien jo negana – turime rasti būdą jam įgyvendinti.
Mums atrodo įprasta metų metais mokytis vaikščioti, skaityti ir rašyti bei lavinti profesinius įgūdžius. Mes gaištame valandas fiziniais pratimais treniruodami savo kūną. Kartais išeikvojame daugybę energijos, mindami stacionaraus, niekur nevažiuojančio dviračio pedalus. Norint atlikti tokias užduotis reikia bent trupučio pasiryžimo ar entuziazmo. Pasiryžimą sukelia tikėjimas, kad laikui bėgant pastangos atneš naudos.
Proto lavinimas vadovaujasi ta pačia logika. Kaip galima keistis vien tik panorėjus, be jokių pastangų? Tai tas pat, kas tikėtis išmokti groti Mocarto sonatą vien tik prabėgom spaudinėjant pianino klavišus.
Mes dedame didžiules pastangas, kad pagerintume išorines savo gyvenimo sąlygas, bet galų gale tik protas kuria mūsų pasaulėvoką ir paverčia mūsų būtį malonumu arba kančia. Keisdami suvokimo būdą, keisime gyvenimo kokybę. Tokio pobūdžio permainą lemia tam tikras proto lavinimas, vadinamas meditacija.
Kas yra meditacija?
Meditacija – tai praktika, leidžianti ugdyti tam tikras pagrindines gerąsias žmogaus savybes taip pat, kaip kiti lavinimo būdai leidžia groti muzikiniu instrumentu ar įgyti kitokių gebėjimų.
Terminu meditacija į anglų kalbą verčiamas sanskrito žodis bhavana („ugdyti“) ir tibetiečių gom („susipažinti“). Meditacija – visų pirma galimybė susipažinti su aiškiu ir tiksliu pasaulio matymo būdu bei ugdyti gerąsias savybes, kurios slypi mumyse tol, kol jų nepažadiname.
Taigi pradėkime klausdami savs, ko iš tiesų norime iš gyvenimo. Ar mums patinka diena iš dienos tiesiog improvizuoti? Ar nepastebime, kad, nors trokštame gerovės ir pilnatvės, giliai mumyse visada slypi miglotas nepasitenkinimo jausmas?
Mes pripratome galvoti, esą mūsų trūkumai neišvengiami, todėl telieka susitaikyti su rūpesčiais, kuriuos dėl jų patiriame. Savo silpnybes ėmėme laikyti savaime suprantamu dalyku, nesuvokdami, kad įmanoma išsilaisvinti iš šio varginančio užburto rato.
Budistiniu požiūriu kiekviena būtybė turi galimybę nušvisti – anot tradicinių tekstų, taip pat neabejotinai kaip ir tai, kad kiekviename sezamo grūdelyje yra aliejaus.
Kitas tradicinis palyginimas sako, kad mes klaidžiojame be nuovokos tarsi elgeta, kuris tuo pat metu ir turtingas, ir vargšas, nes nežino, kad po jo lūšnelės grindimis užkastas lobis. Budistinio kelio tikslas – surasti savo paslėptą lobį, galintį pripildyti gyvenimą pačios giliausios prasmės.
Keiskimės patys, idant pakeistume pasaulį
Geriausias būdas padėti kitiems – ugdyti savo pačių teigiamas vidines savybes. Iš pradžių mūsų asmeninė patirtis padeda tiktai mums, tačiau vėliau mūsų požiūris plečiasi ir apima visas būtybes. Visi mes tarpusavyję susiję ir nė vienas nenorime kentėti.
Būtų beprasmiška (net jei būtų įmanoma) būti laimingam, kai aplinkui – nesuskaičiuojama daugybė kenčiančių būtybių. Ieškoti laimės vien tiktai sau neabejotinai pasmerkta nesėkmei, nes susitelkimas į save kaip tik ir yra mūsų nepasitenkinimo šaltinis.
„Kai vienintelis gyvenimo tikslas pasidaro savanaudiška meilė, gyvenimas veikiai tampa betikslis“, – rašė prancūzų rašytojas Romainas Rollandas. Net jei pasireiškia visi išoriniai laimės požymiai, negalime būti iš tiesų laimingi, jei nepajėgiam rūpintis kitų laime. Tikrosios laimės pagrindas – altruistinė meilė ir atjauta.
Šios pastabos yra ne moralas, o tik realybės atspindys. Savanudiškos meilės paieškos – pats tikriausias būdas padaryti nelaimingą save ar kitą. Kai kurie mano, kad patikimiausias būdas užtikrinti savo gerovę – tai atsiskirti ir, negalvojant apie kitus, visomis išgalėmis siekti laimės sau. Greičiausiai jei tikisi, kad jei taip elgsis kiekvienas, visi bus laimingi.
Tačiau atsitiks priešingai – užuot tapę laimingi, jie plėšysis tarp vilties ir baimės, nuskurdins save ir žlugdys aplinkinių gyvenimą. Savanaudiškumas galų gale visada baigiasi nesėkme. Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių šis požiūris iš anksto pasmerktas, yra ta, kad pasaulio nesudaro nepriklausomos esybės, apdovanotas joms vienoms būdingomis savybėmis, darančiomis jas iš prigimties gražias ar bjaurias, draugiškas ar priešiškas.
Daiktai ir būtybės iš esmės susiję vieni su kitais ir nuolatos keičiasi. Net ir jų sudedamieji komponentai egzistuoja tik sąveikaudami tarpusavyje. Į save patį sutelktas ego požiūris nuolatos susiduria su šia realybe ir geba sukelti vien tik nepasitenkinimą.
Altruistinė meilė ir atjauta
Altruistinė meilė, anot budizmo, yra noras, kad kiti būtų laimingi – požiūris, grindžiamas laimės troškimu kitiems ir tikrųjų laimės priežasčių paieškomis. Atjauta apibūdinama kaip siekis nutraukti kitų kančias ir pašalinti tų kančių priežastis.
Tai ne vien kilniadvasiška nuostata, bet jausmas, iš esmės atitinkantis tikrovę. Visos būtybės ne mažiau už mus trokšta išvengti kančių. Mes visi vieni nuo kitų priklausomi, todėl mūsų ir kitų būtybių laimė bei kančia irgi neatskiriamai susijusios. Taigi ugdant meilę ir atjautą, laimi visi.
Asmeninė patirtis parodė, kad tai pačios pozityviausios proto būsenos, sukeliančios gilų pasitenkinimo ir geros savijautos jausmą. Neurologiniais tyrimais nustatyta, kad su teigiamai afektais susijusias smegenų sritis iš visų meditacijos rūšių labiausiai aktyvina tos, kuriomis koncentruojamasi į besąlygišką meilę ir atjautą. Be to, jos skatina veiksmus, kurių tikslas – padėti kitiems.
Kad mūsų altruistinės pastangos būtų vaisingos, turime vadovautis išmintimi, o ją įgyjame medituodami. Pagrindinė paskata medituoti – tai troškimas pasikeisti, idant pajėgtume pakeisti pasaulį, kitaip tariant, taptume geresni ir galėtume išmintingiau ir veiksmingiau pasitarnauti kitiems. Tai suteikia mūsų gyvenimui pačią kilniausią prasmę.
Kitoje dalyje aptarsime meditacijos poveikį bei rezultatus.
Autorius: Egidijus Varnavičius
