Kartais tenka ne tik žaisti „gydytojus ir seseles“, tačiau iš tiesų kovoti su pavojingomis infekcijomis. Vyrai, kaip žinote, linkę į pirmą minėtą variantą, t.y. į žaidimus, o kai užpuola ligos: „ai…Gripex’as ir paracetamolis – viskas ok“ arba „pirtelėj pasėdėjom ir visas bacilas kaip ranka nuėmė“… Deja, vyrai nesirūpina savo sveikata tiek, kie turėtų! Vyrai, Jūsų organizmas – tai „mašina“, kurią būtina patikrinti bent du kartus per metus. Aukšta temperatūra – tai ne proga panikuoti! Karščiavimas – tai organizmo atsakas į kenkėjų invaziją.

Gydytojai teigia, kad į aukštą kūno temperatūrą reikia žiūrėti, kaip į pagalbininkę, kurios dalyvavimas turi būti, iš vienos pusės, šiuolaikiškas, iš kitos, trumpalaikis. Šios dienos medicina pažengė, tačiau net ir naujausiose technologijose, pavyzdžiui, kovoje su vėžiu, medikai taiko aukštą temperatūrą, kuomet atliekama chemoterapija.

Mus, kažkodėl, aukšta temperatūra gąsdina ir todėl, kai tik žmogui pakyla temperatūra, visos jėgos sutelkiamos ties jos įveikimu. Mes esame reklamos aukos, mielieji, ir aš pabandysiu pateikti argumentų!

Iš tiesų temperatūra – tai normali ir netgi pageidautina organizmo reakcija į ligą arba traumą, tai siekimas pasigydyti. Tokiu būdu organizmas kovoja su baterijų, virusų ir kenksmingų medžiagų invazija. Todėl mažinti karščiavimą tam skirtomis priemonėmis reikia toli gražu ne visada. Iš esmės, norint įveikti karščiavimą, reikia pirmiausia įveikti jį sukėlusią priežastį, pavyzdžiui, ligą. Tačiau būna situacijų, kuomet aukšta temperatūra tampa pavojumi gyvybei ir tuomet iš tikrųjų reikia nedelsiant ją mažinti.

Kas vyksta, kai Jūs karščiuojate? Organizmas pats pakelia savo temperatūrą, mažindamas prakaitavimą, didindamas medžiagų apykaitos procesą ir raumenų tonusą. Oda tampa sausa ir karšta, pulsas padažnėja, žmogų krečia drebulys, jis dreba ir kenčia nuo raumenų skausmų bei silpnumo, dingsta apetitas.

Ko nereikėtų daryti esant aukštai temperatūrai:

1. Jeigu karščiavimas prasidėjo suaugusiam žmogui…

Jeigu karščiavimas prasidėjo suaugusiam žmogui, kurio būklė nėra apsunkinta chroniškų susirgimų, nereikėtų numušinėti temperatūros žemiau saugių 38°С – 39°С naudojant įvairias priemones/metodus, kad netrukdytumėte organizmui pačiam kovotoi su infekcija natūraliu būdu. Numušinėdami temperatūrą jūs „leidžiate“ infekcijai plisti po organizmą, sukuriate sąlygas komplikacijų vystymuisi ir pasmerkiate save vartoti antibiotikus. Be to, Jūs skatinate ligos procesą trukti kur kas ilgiau…

2. NEnaudokite priemonių, keliančių temperatūrą

Nenaudokite garstyčių trauklapių, spirito kompresų, saunos, karšto dušo arba vonios, elektrinės kaldros, nevartokite alkoholio, aviečių arbatos, karšto pieno su medumi, gėrimų, kurių sudėtyje yra kofeino.

3. Organizmas kovoja su aukšta temperatūra gausiai prakaituodamas

Prakaitas, natūraliu būdu garuojantis nuo kūno paviršiaus, aušina organizmą ir saugo jį nuo perkaitimo. Todėl nevyniokite nei vaikų, nei suaugusiųjų į keletą sluoksnių kaldrų ir antklotų – perdėtas apšiltinimas trukdo kūnui aušintis.

4. NEšildykite ir nedrėkinkite oro, ypač naudodami drėkintuvus

Drėgnas oras kartu su bakterijomis lengvai patenka į sergančio žmogaus, dažnai kvėpuojančio pro burną (nes nosis būna užgulta), plaučius. Pirmiausia, ligonis rizikuoja „pasigauti“ plaučių uždegimą, antra, drėgnas oras trukdo prakaitui garuoti, o tai reiškia, kad jis trukdo natūraliam kūno aušinimosi procesui. Kambario temperatūra neturėtų viršyti 22°С – 24°С, tačiau jeigu net ir tokiomis sąlygomis ligoniui būna karšta ir jis nusimeta kaldrą, tai nėra baisu. Svarbiausia, kad nebūtų skersvėjų.

5. Esant aukštai temperatūrai būtina daug gerti

Būtų gerai, jeigu gertumėte nelabai saldų bruknių arba spanguolių morsą, o geriausiai tinka negazuotas mineralinis vanduo. Geriant saldžią arbatą arba pieną su medumi, arba aviečių uogiene vanduo „išeina“ kartu su prakaitu, o gliukozė maitina bakterijų kolonijas, esančias vidaus organuose, tokiu būdu didindama riziką patirti komplikacijas, susijusias, pavyzdžiui, su inkstais. Jums gali tekti papildomai gydytis nuo pielonefrito (pielonefritas) arba/ir cistito (cistitas).

6. NEreikia aušinti kūno ištrinant jį degtine arba spiritu

Tai gali būti mirtinai pavojinga. Be abejo, per odą į organizmą pateks minimalus spirito kiekis, tačiau garai, greitai patenkantys per plaučius į kraujotaką, gali sukelti svaigulį, galvos skausmus ir netgi sąmonės netekimą. Spiritas labai greitai garuoja ir sukelia stiprų odos ataušimą. Toks staigus temperatūros pasikeitimas savaime gali pakenkti organizmui, o be to, gali prasidėti drebulys. Žmogus pradeda drebėti, nes organizmas vėl siekia susišildyti (drebėti pradedame tada, kai mūsų organizmas pats pradeda generuoti šilumą), eikvodamas energiją, reikalingą kovai su infekcijomis. Nors, tiesą sakant, bet kuris būdas temperatūrai „numušti“ gali sukelti tai, kad nusilpęs organizmas bus priverstas naudoti energiją, siekdamas išskirti šilumą.

Kaip „numušti“ temperatūrą?

Apačioje pateiktas rekomendacijas galima taikyti tik jūsų gydytojui sutikus, leidus! Taip pat šios procedūros negali anuliuoti gydytojo skirto gydymo kurso, t.y. vaistų vartojimo ir t.t.

38-38,5°С temperatūrą reikia „numušinėti“, jeigu ji nekrenta 3-5 dienų laikotarpyje.

1. Gerkite daug skysčių Atminkite, kad gėrimai neturi būti karšti – geriausiai tinka kambario temperatūros.

2. Laikykite kojas šaltame vandenyje (bet ne „lediniame“).

3. Galite daryti vėsius ir netgi šaltus kompresus. Sudrėkinkite medvilninius rankšluosčius ir uždėkite ant kaktos, kaklo, riešų, gaktos ir pažastų.

4. Galite šluostyti kūną vos vos šiltu (27-33°С) arba neutralios temperatūros (35-35,5°С) vandeniu: ligonis guli lovoje, o Jūs nušluostote drėgnu rankšluosčiu ir po to nusausinate iš pradžių veidą, po to kaktą, vieną ranką, kitą, kojas.

5. Vandens procedūras galima atlikinėti ir vonioje. Atsisėskite iki juosmens į vandenį, o veidą ir viršutinę kūno dalį skalaukite vandeniu (dvigubas efektas: aušinamas kūnas ir nuo odos šalinami toksinai). Vandens temperatūra turėt būti 35-35,5°С. Galite išsimaudyti pamažu auštančiame vandenyje. Reikia atsigulti į šiltą vonią, o po to pamažu pilti vėsų vandenį, tokiu būdu mažinant temperatūrą iki 30-31° С (kalbu apie vandens temperatūrą, nes žmogui tokia temperatūra yra mirtinai pavojinga).

6. Būtina griežtai laikytis lovos režimo. Ligonis turi būti apsirengęs medvilniniais rūbais (kojines, marškinėlius, ant kaktos – raištis), gerai sugeriančiais drėgmę,apklotas lengvu užklotu su medvilniniu užvalkalu, pagalvė – taip pat medvilniniame užvalkale. Rūbams sudrėkus būtinai juos pakeiskite.

Temperatūros mažinimo metu įsijungia kūno aušinimo sistema – prakaitavimas. Nepaisant to, kad troškulys ir „sulaužyta būsena“nedingsta, raumenų skausmai ir drebulys praeina.

Iki IXI a. pabaigos visi gydytojai laikėsi nuomonės, kad karščiavimas gydo. Atėjo 1897 metai ir buvo išrastas aspirinas, o jo karščiavimą „įveikiančios“ savybės buvo reklamuojamos per daug agresyviai ir per 100 metų tokia reklama suformavo tikrą, kaip čia išsireiškus, temperatūrofobiją. Nepaisant visko, mokslininkai išsiaiškino, kad aukšta temperatūra trumpina ligos terminą ir mažina komplikacijų atsiradimo pavojų. Karščiavimas padaro infekciją mažiau užkrečiamą aplinkiniams bei tuo pačiu padeda organizmui atsikratyti toksinų (praėjusių amžių gydytojai netgi dirbtinai keldavo pacientų temperatūrą, kai gydė juos nuo sifilio). Šio straipsnio esmė tame, kad su karščiavimu reikia kovoti protingai – nerizikuojant sveikata ir nepersistengiant…

Kūno temperatūros matavimo būdai

Oralinis – dažniausiai tikslią temperatūrą tokiu būdu galima išmatuoti apytiksliai 37° С „rėmuose“. Įdėkite termometro galiuką po liežuviu, uždarykite burną ir patylėkite 3 minutes. Nereikia taikyti šio metodo matuojant temperatūrą vaikams iki 4 metų – jie dažnai gan stipriai kandžioja termometrus.

„Popažastinis“ – paprastu termometru nepavyks greitai išmatuoti temperatūros. Jį reikėtų laikyti 10 minučių ir daugiau. Norma – nuo 36 iki 37° С.

„Nuotolinis“ – taip pat yra šiuolaikinių temperatūros matavimo prietaisų (IR termometrų), galinčių matuoti temperatūrą net neliečiant paciento (dažnai naudojami reanimacijose norint greitai nustatyti ligonio temperatūrą). Panašūs termometrai naudojami ir vaikų temperatūrai matuoti. Procedūra trunka maždaug 10 sekundžių.

Tai kokia yra JŪSŲ temperatūra?

• 38-38,5°С – lengvas karščiavimas;
• 38,6 – 39,5°С – saikingas;
• aukštesnė nei 39,5°С – stiprus karščiavimas.

Temperatūra, didesnė nei 40,5 – 41°С – tai riba, už kurios tyko pavojus gyvybei. Nors, beje, kiekvieno žmogaus organizmas skirtingai reaguoja į tam tikrą temperatūrą. Sergantiems širdies ir kraujagyslių ligomis, epileptikams ir žmonėms, kenčiantiems nuo mėšlungių net ir lengvas karščiavimas gali būti pavojingas!