Medus: savybės, nauda, rūšys!

Pirmiausia, medus yra skanus. Antra, medus – tai produktas, tinkantis visais gyvenimo atvejais. Taikant kompleksinį gydymą medus naudojamas kaip stiprinanti, tonizuojanti ir jėgas atstatanti priemonė. Pabandykime plačiau panagrinėti, kokiomis savybėmis pasižymi šis stebuklingas bičių „eliksyras“.

Medus – ne tik maistas, bet ir vaistai

Į medaus sudėtį, priklausomai nuo augalų (iš kurių renkamas nektaras), dirvos, kurioje jie auga, orų ir klimato sąlygų, laiko, praėjusio nuo nektaro surinkimo ir medaus išėmimo iš korių bei medaus saugojimo laiko, įeina apie 400 skirtingų komponentų. Į medaus sudėti, vis dėlto, visada įeina pagrindinės medžiagų grupės: gliukozė, fruktozė, sacharozė. Pagrindinės medžiagos, esančios medaus sudėtyje – angliavandeniai. Gliukozė ir fruktozė – monosacharidai, sudarantys maždaug 90 % medaus cukrų. Šių monosacharidų savybės nulemia pagrindines medaus savybes: lygumą, maistinę vertę, kristalizavimosi laipsnį, higroskopiškumą (savybę sugerti drėgmę iš oro) ir t.t.

Medaus, kaip efektyvios vaistinės priemonės naudojimas paremtas daugybe naudingų savybių, kurių tarpe yra: antibakterinis, baktericidinis, priešuždegiminis ir priešalerginis poveikis. Bičių medų (dėl jo gydomųjų savybių) nuo seno naudoja daugybė tautų. Senoviniuose rankraščiuose yra nemažai receptų, kuriuose minimas medus. Šiais laikais gydomąsias medaus savybes pradėjo nagrinėti kur kas atidžiau ir gauti rezultatai leidžia medų priskirti prie aktyviausių gamtos suteiktų vaistų.

Vartojant medų (gydymui, profilaktikai) dažniausiai patariama jį atskiesti, nes taip palengvinamas jo sudedamųjų medžiagų patekimas į kraujotaką ir į organizmo audinių ląsteles. Skiriant gydymą medumi būtina griežtai taikyti individualų gydymą kiekvienam pacientui, būtina parinkti atitinkamą medaus rūšį ir nustatyti aiškią dozę, kad būtų išvengta kenksmingo lengvai įsisavinamų angliavandenių poveikio vegetatyvinei nervų sistemai ir bendrai medžiagų apykaitai.

Organizmas įsisavina medų ypač greitai (įsisavinama 97-98% medaus). Beje, medus gerina virškinimą. Be to, meduje yra daugybė aromatinių medžiagų, kurios pagerina medumi pagardintų produktų skonį ir/arba aromatą.

Koks būna medus? (Medaus rūšys)

Liepų medus

Liepų medus dažniausiai naudojamas gydant: slogą, anginą, laringitą, bronchitą, tracheitą (trachėjos uždegimą) ir bronchinę astmą. Liepų (liepžiedžių) medus – tai puiki stiprinanti ir raminanti žmogaus organizmą priemonė. Jis dažniausiai būna šviesus (baltas) ir vertinamas dėl savo malonaus, vos vos kartoko skonio.

Grikių medus

Grikių meduje yra daugiau (nei šviesiame meduje) baltymų ir mineralinių medžiagų, ypač geležies, todėl jis dažnai naudojamas gydant mažakraujystę ir anemiją. Grikių medus yra būtinas kenčiant nuo nervų sistemos sutrikimų, nes jis yra puiki stiprinamoji priemonė. Jis pasižymi maloniu specifinių skoniu ir aromatu.

Barkūnų medus

Šis medus itin efektyvus gydant širdies ir kraujagyslių ligas. Naudojamas kaip kraujagysles plečianti priemonė, gerina medžiagų apykaitą. Barkūnų medų taip pat galima naudoti kaip raminamąją priemonę, pvz.: sergant nemiga. Jis renkamas iš barkūnų žiedų ir pasižymi itin švelniu ir maloniu skoniu su vanilės natomis.

Miško medus (lipčiaus medus)

Miško medus pasižymi labai maloniu aromatu. Jis yra labai sveikas ir turi neginčytinų gydomųjų savybių: antibakterinių, priešuždegiminių. Taip pat lipčius (miško medus) naudojamas ir skausmui malšinti. Jis gerai pasižymėjo gydant kvėpavimo takų susirgimus (uždegiminius ir alerginius). Bitės gamina šį medų iš miško medžių, krūmų ir žolių nektarų. Lipčiuje yra ožkarožių, gudobelių, blindžių, karklų (gluosnių), šermukšnių, žemuogių, mėlynių, raudonėlių, čiobrelių, pakalnučių, rugiagėlių, dašių ir kitų „miško gyventojų“ nektarų.

Pievų medus

Dažnai naudojamas gydant kvėpavimo takus, nervų sistemą, širdį ir virškinimo sistemą. Pievų medus rekomenduojamas žmonėms, patiriantiems didelę fizinę arba protinę įtampą. Šis medus teigiamai veikia žarnyno veiklą. Pievų medaus skonis ir aromatas primeną šviežiai surinktą pievose liepos mėnesį žydinčių gėlių puokštę.

Dobilų medus

Ypač rekomenduojamas peršalus. Dėl to, kad jame yra rauginių medžiagų, dobilų medų rekomenduojama vartoti sergant gleivinių uždegimais bei kenčiant nuo kepenų susirgimų. Šis medus laikomas puikia kraują valančia priemone. Jis renkamas nuo baltųjų ir geltonųjų dobilų bei pasižymi švelniu aromatu ir labai malonių skoniu.

Aviečių medus

Aviečių medus ypatingai sveikas peršalus arba susirgus gripu. Naudojamas kaip lokalinė priemonė jis efektyviai gydo stomatitus ir gleivinių uždegimus. Kristalizuojasi. Dažnai būna baltos spalvos ir pasižymi maloniu skoniu.

Pastarnokų medus

Dažniausiai vartojamas gydant skrandžio, virškinimo sistemos susirgimus, opas, gastritus. Renkamas nuo laukinių pastarnokų žiedų. Susikristalizvęs pastarnokų medus būna rudos spalvos ir pasižymi švelniu skoniu.

Medus su koriais – skanu, įdomu ir labai sveika

Medus koriuose yra daug sveikesnis už paprastą medų, kadangi natūralus vaškas, iš kurio sudaryti koriai, taip pat turi gydomųjų savybių. Duete su medumi vaško gydomosios savybės pasireiškia dar labiau. Tokį medų reikia valgyti nedideliais gabaliukais, ilgai ir gerai kramtant korius (kaip kramtomąją gumą).

Pikis (propolis) – lipnūs vaistai

Bitės padovanojo žmonijai dar vieną naudingą produktą – bičių klijus arba pikį (propolį). Tai yra unikali medžiaga. Daugelis mano, kad propolis – tai tiesiog augalų smala, kurią renka bitės. Ne viskas yra taip paprasta, brangieji. Šią medžiagą vabzdžiai gamina patys ir nei vienas kitas vabzdys per pastaruosius 50 milijonų metų nesugebėjo pakartoti unikalių procesų, vykstančių už plonų korių sienelių, bičių avilyje. Atskirai galima būtų paminėti propolio dangtelius, kuriais bitės uždaro korių akeles. Avilyje šios medžiagos būna nedaug, tačiau žmonės dažnai ją naudoja.

Seniau propolis buvo naudojamas tradicinėje medicinoje, ypač gaminant pleistrus žaizdoms gydyti, nes pikis (propolis) turi minkštinančių ir žaizdų gijimą palengvinančių savybių. Be to, propolis – bakterijas naikinanti medžiaga – tai pagrindinė jo savybė, dėl kurios jis dažnai naudojamas medicinoje. Propolis gali naikinti kenksmingus mikroorganizmus (įskaitant tuberkuliozės lazdeles, virusus, paprastąją trichomonadų grupę, grybelius (trichofitiją, kandidozę, gripo ir hepatito virusus) ir/arba slopinti jų aktyvumą. Propolis taip pat naikina ir šalina svetimkūnius nepažeisdamas organizmo – šeimininko miklofloros. Beje, šildant propolį (jeigu reikia vartoti į vidų) jo gydomosios savybės nedingsta.

Gal bičių nuodų?

Bičių nuodai (apitoksinas) – produktas, gaminamas specialiose bitės darbininkės liaukose. Bičių nuodų savybė sukelti skausmą, patinimą ir paraudimą įgėlimo vietoje – tai biologinė paskirtis: saugoti avilį nuo priešų ir išvaryti juos, kad avilys būtų švarus.

Švieži bičių nuodai – permatomas, vos vos gelsvokas tirštas skystis, pasižymintis aitriu, karčiu skoniu ir labai stipriu aromatu, primenančiu medų. Gydymas bičių nuodais buvo žinomas Senovės Egipte, Indijoje, Kinijoje ir Graikijoje. Vieni pirmųjų bičių įgėlimus medicinoje pradėjo taikyti Prancūzijos, Austrijos, Rusijos ir Amerikos gydytojai. Bičių įgėlimais gydomi tokie susirgimai, kaip: sąnarių uždegimai (artritai, poliartritai), nervų sistemos sutrikimai (neurozė, neuralgija, neuritas). Taip pat įgėlimai taikomi gydant trofines opas ir vangiai granuliuojančias žaizdas, bronchinę astmą, hipertoniją, pneumoniją, tromboflebitą, psoriazę ir kt.

Šiais laikais bičių nuodai naudojami tiek grynam pavidale, tiek komplekse su kai kuriais medicininiais preparatais. Bičių nuodai yra pranašesni nei dauguma sintetinių vaistų, tačiau jie gali sukelti alergiją, tad būtina žinoti, ar esate alergiškas bičių nuodams.

Bičių duonelė – sveikiau nei sveika

Bičių duonelė – tai meduje ir fermentuose konservuotos žiedadulkės, kurias bitės presuoja ir deda į korių akeles. Pieno rūgštis, esanti duonelėje, neleidžia poduktui fermentuotis ir gesti. Bičių duonelės yra rūgštesnės nei žiedadulkės. Jose yra daug aminorųgščių, vitaminų ir fermentų, pasižyminčių aktyviomis antimikrobinėmis savybėmis ir aukšta biologine verte. Bičių duonelės maistinė vertė yra tris kartus didesnė nei žiedadulkių ir devynis kartus didesnė už bet kokį žiedadulkių pakaitalą.

Bičių surinktos žiedadulkės – tai sudėtingas ir labai vertingas (maistiniu požiūriu) biologiškai aktyvių medžiagų koncentratas. Jose yra baltymų, angliavandenių, lipidų, nukleino rųgščių, peleninių elementų, vitaminų ir kitų biologiškai svarbių medžiagų. Žiedadulkėse esantys baltymai savo biologine verte (aminorūgščių struktūra, kiekiu) yra vertingesni nei pieno baltymai (kazeinas), todėl jie yra laikomi vienais iš vertingiausių baltymų.