Perprantam moteris: ko iš tiesų nori moterys?

Moterys, moterys, moterys… Su jomis gyventi neįmanoma, gėjum tapti nesinori. Jos yra rūpintojėlės, priežastis, dėl kurios žmonija išlieka ir kol mes, „Über“ protingi, suprantame, kad jos, kaip ir vyrai, yra žmonės, likusieji visiškai pasimeta, kai jiems tenka „perkąsti“ moteris. Asmeniškai aš niekuomet nelaikiau jų tokiomis paslaptingomis, kokios jos reiškiasi ir kokias jas vaizduoja bei apibūdina kiti.

Sakydamas tai neneigiu, kad jos yra sudėtingos būtybės, tačiau vis dėlto jos yra racionalios. Daugelis vyrų maišo iracionalumą su perdėtu emocionalumu. Vyrai dažnai sugalvoja tokį pasiteisinimą, nes jie arba per daug viską racionalizuoja arba tiesiog pasiduoda populiariai nuomonei, kad moterys – tai nesuvokiamos enigmos, kurių šifrų nulaužti neįmanoma.

Moterys supranta susijungimo svarbą, o vyrai labiau linkę į vienatvę, individualizmą, savirealizaciją.

Kadangi pats esu vyras, turbūt iš anksto turėčiau atsiprašyti dėl savo interpretavimo, nes gal išties jų neįmanoma suprasti. Jeigu manote, kad esu neteisus ir galbūt sukeliu kažkam labai nemalonių emocijų, atsiprašau ;). Tačiau aš vis vien tikiuosi, kad šis straipsnis padės daugeliui geriau suprasti moteris, suprasti, kodėl jos elgiasi būtent taip. Pabandysiu įrodyti, kad jos yra ne „trenktos“, o tiesiog neteisingai suprantamos, priimamos.

Moterys nori būti gerbiamos

Norėdamas suprasti bet ką – vyrą ar moterį – privalai suvokti, ko jis arba ji nori. Kadangi prabilome apie norus, pirmas dalykas, kurio moterys nori, nors ne paslaptis, kad ir vyrai nori to paties – tai pagarba. Jos nenori būti gerbiamos kaip moterys, jos nori, kad jas gerbtų, kaip asmenybes, kaip žmones. Elementari pagarba, gerbiamieji. Panašu, kad būtent šioje vietoje kyla daugiausiai nesutarimų. Na, bent jau ši vieta – viena dažniausiai pasitaikančių.

Moterys nori būti svarbios, nori įnešti savo indėlį į savo veiklos sritį ir/arba visuomenę. Jos nenori būti išskiriamos, kaip labai gerai dirbanČIOS darbuotoJOS – moterys teisininkės, moterys gydytojos, moterys vadovės – jos nori, kad jas pastebėtų kaip tiesiog gerai dirbantį žmogų, išmanantį savo darbą.

Jos nenori, kad jų lytis kaip nors įtakotų vertinimą. Taip, tuo pačiu metu jos nori, kad jas gerbtų, kaip moteris (taip taip, žinau, kad ką tik rašiau, kad jos to nenori, bet tuoj viską racionalizuosime). Jos nenori būti „broliukais“; joms reikia, kad vyrai suprastų, jog jos yra tokios pat geros, o kai kur net ir geresnės nei vyrai! Norite dar paprasčiau? Nereikia žeminti.

Moterys didžiuojasi, kad jos yra moterys. Sunku dabar suformuluoti mintį, bet pabandysiu: jos nenori, kad jas išskirtų dėl jų lyties, tačiau jos nori, kad su jomis elgtųsi, kaip su moterimis. Tikiuosi, kad suprasite teisingai. Bus šiek tiek aiškiau, jeigu mes atskirsime darbą nuo socialinio gyvenimo (socialinį gyvenimą darbe nuo gyvenimo už jo ribų).

Kai kurie juokeliai ir veiksmai nepriimtini bendraujant su tikra dama. Kai kurios ir pačios gali nustebinti bet kurį vyrą savo iškalba – viskas priklauso nuo žmogaus. Dėl vieno dalyko esu tikras: moterys nori, kad jas gerbtų, kaip moteris, kad su jomis elgtųsi, kaip su moterimis ir tuo pačiu, kad jų lytis nebūtų kliūtimi.

Moterys nori, kad jas suprastų ir joms nereiktų viską aiškinti

Tai dar viena vieta, ties kuria, jeigu moteris dar nėra palikta vyro, ji tikrai verčia savo didvyrį „kasytis pliką pakaušį prisimenant žilus plaukus“. Moterys nori susijungti su vyru, kaip čia išsireiškus, kad nebūtų dviprasmybių, tam tikru giluminiu ryšiu – tokiu giliu ryšiu, kad žodžiai nebūtų būtini. Net neabejoju, kad kiekvienam, turėjusiam ilgalaikių santykių, tekdavo nuo saviškių girdėti kažką panašaus į: „Aš nenoriu nieko aiškinti. Galėtum/turėtum pats suprasti“.

Tai ta vieta santykiuose, ties kuria vyras pareiškia, kad jis nemoka skaityti minčių ir nesupranta, kokių nesąmonių ji gali pripinti toje savo galvoje. Tiesa tame, kad moterys ieško būtent minčių skaitytojų. Ne tiesiogine prasme, vyrai, ne tiesiogine! Joms reikia vyro, kuris suprastų jas pakankamai, kad žinotų/numanytų, ko jos norėtų ir ko nenorėtų, kas joms būtų priimtina ir kas nepriimtina, kaip jos nori, kad su jomis elgtųsi, kaip jos jaučiasi ir kodėl jos taip jaučiasi.

Moterys nori vyrų, kurie jas bent kažkiek supranta – vyrų, kuriems nereikia aiškinti moters veikimo principų kiekvieną kartą, kai nutinka kažkas svarbaus, į kažką verta kreipti dėmesį. Jos nenori aiškinti, kaip ir kodėl ji jaučiasi bei kodėl jos nuotaika pasikeitė. Ji tikisi, kad laikui bėgant, santykiams tobulėjant, bręstant jūsų ryšys taps pakankamai stiprus, kad nereikėtų kiekvieną kartą aiškinti. Minėto proceso/ryšio nuostabumas yra tame, kad kol vyras išties klausosi, ką moteris sako, būna artimas, tol praktiškai viskas, kas galėtų apsilankyti jos galvoje, tampa akivaizdu.

Jos veiksmai, žinant jos mąstymą (kurį bet kuris vyras tiesiog privalo „pagauti“), gan gerai leidžia nuspėti jos nepasitenkinimo priežastį. Be to, atskleisiu vieną paslaptį: jeigu moteris būna kažkuo nepatenkinta, vyras turi pasistengti nustatyti priežastį ir išspręsti problemą; dažniausiai vien jo stengimosi užtenka dienai praskaidrinti ir moters nuotaikai pakelti, net neišsprendus problemos…

Jai tiesiog reikia rūpesčio

Moterys gali pasirūpinti savimi pačios, tačiau tai nereiškia, kad jos tik vienos turi tai daryti. Visa buvimo santykiuose esmė – apart neįtikėtino ir reguliaraus sekso – turėti „nusikaltimo bendrininką“, kažką, kas nori padėti tau siekti tikslų ir įgyvendinti svajones, kažką, kas pridengtų užnugarį!

Moteriai reikia būti tikrai, kad jos vyras bus šalia, kad jis ją apgins, kai kils problemų, o jų tikrai bus. Jos turi žinoti, kad jų vyras bus šalia, kai, pavyzdžiui: reikės dažyti butą, padėti pergyventi stresą keliančią situaciją arba įveikti peršalimą. Moterims reikia, kad šalia būtų vyras, prašant ir neprašant…

Tiesą sakant, jos net nenori prašyti; jos nori, kad tu savanoriškai, laimingas ir rūpestingai užtikrintum, kad jų poreikiai būtų patenkinti ir jos būtų laimingos. Moterys nori, kad vyras visuomet atsižvelgtų į jos nuomonę; ar tai vieta, kurioje vakarieniausite, ar filmas, ar savaitgalio planavimas. Moteris nori, kad jos vyras suprastų, kas jai patinka ir – kas yra dar svarbiau – kad jam būtų svarbu, jog jo moteriai tai patinka. Jeigu stengiesi, tačiau tau yra visiškai nesvarbu – kažkur pakastas šuo: arba pats esi „trenktas“, nes eikvoji energiją veltui, arba… Net nežinau… Liksiu prie pirmo varianto!

Moterys nori būti mylimos

Akivaizdu. O kas nenori? Kas yra meilė? Aiškindamiesi tai žmonės užtruko pastaruosius … na… amžinybę… Svarbu ne tai, kas yra ta meilė, o tai, kaip vyras gali priversti moterį pasijusti mylima. Suprantat? Labai svarbu tai atminti, nes tai, ką tu, kaip vyras, laikai meile, nebūtinai koreliuos su jos, kaip moters, meilės suvokimu.

Kas būtent verčia ją jaustis mylima, varijuoja priklausomai nuo kiekvienos moters… Tai atveda mus į kitą punktą – moteris nori, kad vyras žinotų, kaip ji norėtų būti mylima, koks yra geriausias būdas priversti ją jaustis mylima. Meilė dažniausiai apsilanko be įspėjimo ir ypatingų pastangų. Sudėtingiausia yra priversti ją užtrukti ilgiau, palaikyti jos gyvybingumą, aistrą, ugnį – vadinkite kaip norite. Kad meilė gyvuotų, privalote ABU palaikyti tiek savo, tiek partnerio šiltus jausmus. Galite galvoti, ką tik norite, tačiau aš manau, kad tai yra romantikos branduolys.

Vėlgi, kiekvienoje poroje romantika skirtinga. Vienai porai – tai vakarienė žvakių šviesoje, kitai – sėdėti ant tilto, valgyti kebabus ir spjaudyti ant pravažiuojančių automobilių. Moterims reikia, kad vyras palaikytų romantiką, kad jis verstų jas jaustis mylimomis.

Labiau už viską jos nori ryšio arba, kitaip sakant, nenori būti vienišos

Mes vieniši ateiname į šį pasaulį, iš išeiname iš jo mes vieniši… Vienas dalykas, kurio visi stengiasi laikytis kaip įmanydami – tai kompanija. Mes norime tikėti, kad nesame absoliučiai vieniši šiame gyvenime ir kad galime tapti kažko reikšmingo dalimi. Kuomet ryšys tarp vyro ir moters suintensyvėja, prasideda tarsi cheminė reakcija, kurios metu vienos kūno dalelės keičiasi su kito kūno dalelėmis.

Dalis vyro ištirpsta moteryje ir dalis moters įsigeria į vyrą. Tikite ar netikite dvasiniu pagrindu, nuvertinti fizinį pasaulį – kvaila. Mūsų mintys, idėjos, pomėgiai ir neigiamos nuomonės tam tikra prasme padeda mums suartėti.

Jeigu mes, žmonės, esame mūsų veiksmų ir minčių suma, tuomet tikėti, kad susijungimas su kažkuo tiek emocine, tiek fizine prasme, verčia mus tapti dalele kito – nelabai sudėtingai suvokiama tiesa, taip?

Štai ko nori moterys. Jos nori, kad jų vyrai suprastų jas taip „giliai“, tokiame lygmenyje, kad jos jaustųsi, tarsi vyras yra dalelė jos ir, atitinkamai, jos su savo vyru tapo viena visuma.

Kuomet apie tai susimąstai, pasėdi ir tikrai rimtai ir nuoširdžiai pagalvoji, viskas, ką rašiau aukščiau, gali būti apibendrinta vienu sakiniu: moterys iš tikrųjų nori to paties, ko ir tu: susijungti, augti ir suteikti gyvenimui prasmės būnant kartu ir rūpinantis artimu žmogumi!