III dalyje aptarėme lesbiečių feminizmą, o šioje dalyje norėčiau supažindinti Jus su antifeminizmu! Viskas yra gerai, kuomet tam yra ribos, tačiau peržengus jas, net pati geriausia ideologija pradeda kenkti savo pasekėjams…
ANTIFEMINIZMAS – SUKILIMAS PRIEŠ SUKILIMĄ?
Antifeminizmo judėjimas iš esmės nėra priešiškas moterų atžvilgiu ir palaiko neradikalų feministinį moters tipą. Šio judėjimo šalininkai kviečia saugoti tradicinį požiūrį į vyrus ir moteris šeimose ir visuomenėje. Judėjimas remiasi penkiais principais:
- pasipriešinimas feministinei neapykantai vyrams;
- laikyti šeimą dominuojančia vertybe;
- suteikti vaikams teisę bendrauti su abiem tėvais (jų skyrybų atvejų);
- priimti žmogų pagal pasaulėžiūrą, o ne pagal lytį;
- vyrų ir moterų skirtumai visuose gyvenimo aspektuose.
Kai kuriose šalyse antifeministinis judėjimas kovoja už moterų tarpusavio lygiateisiškumą, kai kuriose šalyse aktyvavosi kova ties tėvo teisėmis į vaiką. Civilizuotose šalyse vaiko teisės sprendžiamos vaiko naudai. Pavyzdžiui pas mus (sprendžiant pagal teismų praktiką) – labiau linkstama motinos pusėn, tačiau viskas kaip visada priklauso nuo situacijos.
Išties, kuomet reikalas prieina skyrių „vaikas“ ir tėvai nesugeba savarankiškai susitarti, šansų, kad vaiką gaus tėvas, pavyzdžiui, toj pačios Rusijoj praktiškai nėra, tačiau problema ne tame, kieno naudai bus paskelbtas teismo nuosprendis, o tame, kad gerai pasistengus, tėvas vaiko praktiškai negaus ir sutuoktinė tai puikiai žino.
Jeigu ji panorės neleisti vaikui bendrauti su tėvu, o tėvas myli vaiką ir nori to bendravimo, tėvo gyvenime prasidės pragaras. Aišku, yra įstatymų, reglamentuojančių tėvų santykius tokiose situacijose, tačiau praktiškai, jeigu motina išties nenori prileisti tėvo prie vaiko, ji gali tai padaryti.
Liūdna tai, kad vaikas dažnai tampa keršto įrankiu. Tokiais atvejais galima bylinėtis, stovėti po langais, samdytis advokatus, tačiau pasiekti realaus „ledų tirpimo“ praktiškai neįmanoma. Norisi paklausti, kieno teises pažeidžia moteris, iškasusi šį karo kirvį? Savaime aišku, kad pirmiausia ji pažeidžia vaikų teises.
Tėvui minėtoje situacijoje lieka tik mesti viską ir pradėti gyvenimą iš naujo, nes priešingu atveju bus visiškai sugadinta mamos psichika, ir tėvo, ir vaiko taipogi… Tėvai, aišku, nenori įtraukti ir žeisti vaikų, tačiau šiame kare jie parodo šlykščiausias savo savybes, kurias (deja) mato vaikas, todėl antifeministinis judėjimas nukreiptas būtent į realią, o e formalią kovą su minėtomis motinomis. Kuriami ne tik nauji įstatymai, tačiau pati visuomenė turi suteikti tėvui teisę bendrauti su vaikais, o moterys turi suprasti, kad įgyta laisvė suteikia joms ne tik teises, bet ir pareigas.
Feministinių judėjimų analizės pabaigoje norėčiau pabrėžti, kad visi minėti judėjimai paliečia lyčių vaidmenų nukrypimą, dirbtinės, androgeniškos lyties kūrimą. Lyčių lygybę didelė dalis judėjimų mato būtent androginijos pavidalu… Anot jų, berniukai turi kultivuoti švelnumą ir emocionalumą, o mergaitės – ambicingumą, konstruktyvų agresyvumą ir nepasotinamumą darbe. Švelnūs ir emocionalūs vyrai turi sulaukti sociumo pritarimo, kaip ir androgeniškos moterys turi gauti teigiamą visuomenės įvertinimą.
Antifeministai priešinasi androginijai, manydami, kad vardan nacijos interesų ir valstybės saugumo vyrai turi išsaugoti „vyriškumą“. Valstybės, šeimos, nacijos interesai jų yra vertinami aukščiau, nei atskirų žmonių, sudarančių tą šalį, interesai. Šeima, anot antifeministų, lieka svarbi, tačiau valstybės saugumo ir teisėtvarkos rėmuose.
Kaip jau tikriausiai supratote, V dalyje Jūsų laukia andoroginija!
