Pirmoje teksto dalyje šiek tiek apibūdinau patriarchatą, pasikrapštęs po istoriją radau įdomią knygą, kuri vadinasi „domostrojus“, kurią, tiesą sakant, laisvai galima būtų dovanoti „šviežiai iškeptoms“ šeimoms! Žodžiu, pirmoji teksto dalis – tai tik gėlytės, o dabar pereikime prie uogyčių, t.y. čiupkime istoriją už ragų ir panagrinėkime, kas yra feminizmas, kokios yra pagrindinės feminizmo rūšys ir pabandykime nešališkai suformuluoti feministės apibrėžimą, nes aš pastaruoju metu dažnai nugirstu, kad feministė – tai tik vyrų nekenčianti moteris. Ką gi, esu pasiruošęs paneigti, t.y. stipriai praplėsti šią sąvoką, tad tęskime…
Feministinis judėjimas
Kalbant apskritai, ХХ a. feminizmo judėjimas tyrinėtojų skirstomas etapais. Dauguma tyrinėtojų kalba apie pirmąją (XX a. pradžia – vidurys) ir antrąją (nuo 60-ųjų) feminizmo bangas, kai kurie dar mini trečią bangą (prasidėjusią 90-ais). Kokie gi yra reikšmingiausi minėtų bangų požymiai? Pagrindiniu pirmos bangos požymiu laikomas judėjimo koncentravimasis į socialinę, ekonominę ir politinę moterų ir vyrų lygybę; beje moterys minėtoje situacijoje buvo laikomos patriarchalinės socialinės santvarkos objektais ir aukomis.
Antroji feminizmo banga charakterizuojama dideliu dėmesiu moterų asmenybėms, jų savimonei, moterų identitetui, skirtumais nuo vyrų ir netgi skirtumais tarpusavyje. Moteris iš pasyvaus objekto tapo aktyviu socialinės analizės subjektu ir naujų socialinių įgūdžių, naujų teorinių kultūros premisų (prielaidų) kūrėja.
Trečioji feminizmo banga pasižymi dar didesniu teorinių pagrindų (pamatų) stiprinimu, problemų analizės iškėlimu iš socioekonominės plotmės į filosofinį lygmenį.
Galima išskirti kelias pagrindines kryptis feministinės minties vystymesi:
- liberalusis
- socialistinis (marksistinis)
- kultūrinis
- esencialistinis (esencialinis)
- lesbietiškas feminizmas ir kt.
Panagrinėkime minėtas feministinio judėjimo formas…
Liberalusis feminizmas
Liberaliojo feminizmo judėjimas yra vienas seniausių, iki šių dienų savo svarbos ir aktualumo nepraradęs reiškinys. Jis remiasi liberalizmo ir demokratijos idėjomis, „natūralaus susitarimo“ koncepcija, sukurta filosofų – švietėjų, prigimtinių (natūralių) teisių teorija, o taip pat lygybės, laisvės ir atstovaujamosios demokratijos principais – pagrindine liberaliosios ideologijos dalimi.
Pagrindiniu savo veiklos tikslu liberaliosios feministės pasirinko kovą dėl teisės įgyti išsilavinimą, tesės į nuosavybę, o taip pat dėl teisės rinkti ir būti išrinkta į valstybės valdymo organus. Anot minėtos krypties (šakos) ideologų, pakeisti moters priklausomybę, statusą visuomenėje galima tik esant formaliai teisinei lygybei. Lygybės siekimas – tai ne tiesiog noras turėti tokias pat teises, kaip ir vyrai, o noras turėti savo rankose realų įrankį, kurio dėka galima būtų pagerinti savo padėtį tiek visuomeniniame, tiek kasdieniniame gyvenime.
Dėka pirmosios feministinio judėjimo bangos (XIX a. vid – XX a. pr.) pavyko pasiekti lygių teisių, tačiau tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų judėjimą sukaustė stagnacija. „Antroji banga“ (prasidėjusi antroje XX a. dalyje) kaip protestą prieš buvusio etapo neapibrėžtumą, savyje „plukdė“ motyvus – moteriai ištrūkti iš siaurų šeimos rėmų. Buvo manoma, kad tokia vergystė šeimoje daro neigiamą moralinę įtaką visiems šeimos nariams. Pagrindiniu minėto tikslo siekimo instrumentu judėjimas laikė išsilavinimą, valstybės paramą auginant vaikus, vyrų prijungimą prie namų ūkio darbų – 50/50 (arba bent dalinai) „naminių“ pareigų dalinimą, lygų dalyvavimo vaikų auklėjime.
Marksistinis feminizmas
Marksistinio feminizmo judėjimas prasidėjo antroje XIX a. dalyje ir greitai (antroje bangoje) transformavosi į socialistinį feminizmą. Šio judėjimo šalininkai moters „tarnavimo“ priežastis matė privačioje nuosavybėje, visuomeniniame darbo paskirstyme ir suklasifikuotoje visuomenėje, kurią jie siūlė keisti socialistine visuomene, kurioje moteris būtų visiškai atleista (valstybės, jeigu ką) nuo vaikų auklėjimo ir viso namų ūkio (buities) darbo. Pagrindine moters atleidimo nuo dvigubo krūvio – kaip darbininkės ir kaip motinos (K. Cetkin) idėja buvo laikomas motinystės ir vaikystės užtikrinimas iš valstybės pusės: draudimas, mokamas „iki“ ir „po“ nedarbingumo periodas, viešas vaikų auklėjimo sistema (lopšeliai ir darželiai). Dėka 1917 metų spalio revoliucijos šią idėją pavyko įgyvendinti socialistinėse šalyse.
Atvykus „antrajai bangai“ judėjimo dėmesys akcentuojamas ties sekančiais gyvybiškai svarbiais klausimai:
- moters, kaip namų šeimininkės su nemokamu, nevertinamu ir nematomu darbu namie, ribojančiu jos galimybes, vaidmuo;
- išlikusiu nemokamu moterų darbu namie nekreipiant dėmesio į jų įsitraukimą į socialinę gamybą, kas pasmerkė dirbančias moteris dvigubai „darbo dienai“;
- moterų, kaip specifinės socialinės klasės (be diferenciacijos į darbuotojas, inteligenciją, valstietes) apibrėžimas;
- moterų ir vyrų elgesys. Vyrai agresyvūs, racionalūs, nepriklausomi, kas yra būtina kapitalistinėje visuomenėje, o moterų elgesys skirtas jų pagrindiniam namų (buities) darbui atlikti (rūpinimasis vaikais, ūkiu).
Kažką pavyksta pasiekti, kažkas tampa nebegyvybinga…
Sprendžiant iš vidaus TSRS (SSRS) politikos, motinos pareigų delegavimas valstybei (auklėjimas lopšeliuose, darželiuose) turėjo neigiamą efektą. Taigi, gavosi, kad pradžioje dekretinės atostogos motinoms būdavo 60 dienų, o joms pasibaigus motina grįždavo į darbą ir vaiką atiduodavo į lopšelį – darželį; po 70-ųjų dekretinių laikotarpis didėjo ir šiandien mokamų dekretinių galima keliauti (jeigu neklystu) keleriems metams. Nepaisant to, kad valstybė užtikrino rūpinimąsi mažyliais, „geros motinos“ vaidmuo, kurį „pripaišydavo“ visuomenė, vertė moterį jaustis nepilnaverte. Iš vienos pusės visuomenė smerkė nedirbančias, tarsi parazituojančias moteris, o iš kitos – reikalavo, kad moteris skirtų vaikams ir namiškiams pilnavertį dėmesį.
Natūralia to laikmečio atributika buvo eilės į parduotuves ir moterys su visiems atmintyje įstrigusiais produktų maišais – tinklais (rus. авоська), kuriuose kankindavosi pietų pertraukų metu arba po darbo nupirkti produktai. Ir vėl valstybei nepavyko perimti šeimyninės buities. Viešos skalbyklos, pietūs į namus ir gan didelis viešojo maitinimo tinklas nebuvo stipriai remiami gyventojų. Atsiradus buitinėms skalbimo mašinoms ir taip nedažni pasivaikščiojimai į skalbyklas praktiškai nutrūko, o viešojo maitinimo paslauga žmonės naudojosi pietų pertraukų metu. Moteris grįždavo namo su „avoska“ produktų, gamindavo valgyti, skalbdavo, rūpindavosi šeima. Namų ruošos darbai vis vien liko moterims. Pradžioje valstybė (pagrindinių partinių organizacijų pavidale) prisiimdavo sau skyrybų naštą: spręsdavo konfliktus bausdami „partiniu arba administraciniu“ būdu, tačiau kažkur 70-aisiais valstybė atsisakė tokios neefektyvios praktikos.
TSRS buvo lyderė pagal moterų užimtumą socioekonominiame gyvenime. 1970 metais TSRS moterys sudarė daugiau nei pusę visų darbininkų liaudies ūkyje, o ekonomiškai aktyvioje Europoje – 29,1%, Š. Amerikoje – 26,6%, Azijoje – 23,4%, Afrikoje – 23,8%, L. Amerikoje – 12,2%.
Šiek tiek apie moterų soc. garantijas… Šiuo metu dekretinės Izraelyje trunka 12 savaičių, Nyderlanduose – 16, JAV – 6, Prancūzijoje – 10, Italijoje +-3 mėnesius ir t.t. (įspėju, kad šie duomenys yra iš mano atminties – seniai netikrinau). Minėtose šalyse iki šiol taikomas vadinamasis „part-time’as“ bei samdoma auklė, kuri prižiūri vaikus…
Kultūrinis feminizmas
Kultūrinis feminizmas – tai, sakykime, kryptis, esanti radikalaus feminizmo viduje. Moteris pristatoma kaip ypatingų moteriškų savybių turėtoja, t.y. priešingų nei vyrų savybių savininkė (bandau rašyt aiškiai ;) ).
Minėtomis ypatingomis savybėmis judėjimo šalininkės laikė: siekiamybę atiduoti, ryšį su kitais, empatiją (įsijautimas į kitus), pasitikėjimą, hierarchijos nebuvimą santykiuose (horizontalūs santykiai ir tai ne tie, apie kuriuos galimai pagalvojote. Žinau, kad mano skaitytojai turi savitą humoro jausmą ;), bet aš labai rimtai…), džiaugsmo, taikos ir gyvybės siekimą (dabar kandžioju lūpas, kad nerėžčiau komentaro po pastarųjų trijų siekiamybių, nors… aš tų laikų moterų nepažinojau… Gal jos tokios ir buvo…).
Tuo tarpu vyrų savybėmis jos vadino: nepriklausomumą, autonomiškumą, intelektualumą, racionalumą, valią, siekimą dominuoti arba hierarchinius santykius, slopinimą, engimą, karo ir mirties siekimą. Savybių skirstymas pagal lytinius požymius būtinas moteriškosioms vertybėms, moteriškumui atskirti, kristalizuoti.
Kristalizuotos moterų vertybės reikalingos kultūriniam feminizmui, kad patriarchalinės visuomenės viduje būtų kuriamos autentiškos moteriškų vertybių salos, laisvės erdvės, priešingos patriarchalinėms. Moteriškos kultūros salose nebus hierarchijos, o bus palaikymas ir žmogiškosios patirties apsauga. Remiantis pradine idėja, tos „salos“ turi teikti žmonėms džiaugsmą ir laimę, kultūrinę visuomenės transformaciją. Tokia gyvybės srovė sukurs naują visuomenę (laisvą nuo vyriškų savybių), kur visi žmonės galės rūpintis vieni kitais, patirti džiaugsmą nuo artumo nebijodami visuomenės sankcijų. Sankcijų ir hierarchijos, kuriomis persotinta patriarchalinė visuomenė, kuriai pakeisti reikia radikalių gydymo metodų, moteriškų orientyrų ir vertybių. Naujoje visuomenėje nebus vietos aukščiau vardintoms vyrų savybėms ir nebus jų vystymosi.
Esencialistinis (esencialinis) feminizmas
Esencialistinio feminizmo judėjimas siūlo moters identiteto rekonstrukciją, remiantis biologiniais ir kultūriniais moterų ypatumais. Esencializmas (angl. essential – būtiniausias, privalantis būti) nori užfiksuoti tam tikrą moterišką esybę, sutektą Dievo arba Motinos Gamtos, egzistuojančią amžinai ir dėl to nekintančią. Būtinasis teorijos atributas yra moters priešpriešinimas vyrui, leidžiantis įvertinti kiek požymiai, remiantis kuriais galima atskirti lytis, išties reprezentuoja moteriškąją esybę, atitinkamai, neginčytinai yra visose moteryse. Minėti požymiai yra universalūs ir jie turi būti visose, kas (dėl aiškių priežasčių) netenkina visų moterų. Šalutinis tokios logikos efektas – tai, kad tie, t.y. tos, kurios nesugeba įrodyti pareikštos esybės, arba turi būti vyrais, arba apskritai nežinia kuo.
Pagrindinis ginčas, išsirutuliojęs aplink esencializmą, liečia tai, kaip nustatoma kategorija „moteris“, t.y. kokia yra leidžiama įvairovė, variacija ir kiekis, kad ir kokios kilmės – biologinės arba socialinės. Skirtingai nuo liberalaus ir socialistinio judėjimo, esencialistinė kryptis pabrėžia skirtumą tarp lyčių ir proklamuoja biologinį, moralinį ir kultūrinį moteriškos egzistavimo formos pranašumą (žodžiu: moterys „kietesnės“!)…
Taigi, tikiuosi, kad paveikslas tampa aiškesnis, nors, tai ne visos feminizmo rūšys, kurias galima būtų „pačiupinėti“, bet manau, kad jų ir nereikia visų nagrinėti – užsitęstume, nes spėju, kad Jums bus įdomu sužinoti apie tai, ką paruošiau Jums III-oje šio teksto dalyje, kurioje bus nagrinėjamas lesbietiškas feminizmas!
