Klaidos ir mitai apie savigyną ir kovos menus dažnai trukdo efektyviai reaguoti pavojingose situacijose. Apie tai jau kalbėjome ankstesniame straipsnyje: „Baimė. Kovinė parengtis. Viktimologija!„. Šiame straipsnyje išplėtosime šią temą ir toliau pratęsime temą apie savigyną ir pavojingas situacijas kasdieniame gyvenime.
Šiame straipsnyje sužinosite:
- Kodėl kovotojai gauna „į kaulus“ nuo chuliganų?
- Mitas apie pasidavimą. Kaip tėvai zombuoja vaikus ir/arba socialinė hipnozė.
- Kuo gresia atakos laukimas siekiant duoti atkirtį?
- Kuo pavojingas saugusis atstumas?
- Kaip pralaimėti nesudavus nei vieno smūgio?
- Geri berniukai trenkia pirmi.
Visi mes nuo pat vaikystės pasižymime tam tikrais nuostatų ir principų rinkiniais. Principus diegia tėvai, dėl to jie patenka į mūsų pasąmonę ir nėra kritiškai vertinami, t.y. tiesiog tampa norma, realybe. Iš esmės visi mes patiriame šeimyninį zombavimą ir tėvų hipnozę. Na, pavyzdžiui, kartu su įsitikinimu, kad nereikia bendrauti su nepažįstamais žmonėmis ir reikia mylėti mamytę ir tėvelį, į galvą „įkišama“ nuostata apie tai, kad teisingi berniukai visada duoda atkirtį. Skamba, kaip gera nuostata, t.y. tave įžeidė, trenkė tau ir tu duodi atkirtį, tačiau ši nuostata, panagrinėjus ją „giliau“, labai nuostolinga.
Kas gi išties mums yra siūloma remiantis šia nuostata? Viskas paprasta, mums yra siūloma palaukti, kol kažkas trenks kartą arba „apdovanos“ mus smūgių serija. Po to mumyse įsiliepsnos kilnusis įniršis ir mes nubausime skriaudėją. Mielasis drauge, ši nuostata iš tikrųjų siūlo pereiti į pasyvią poziciją ir aš net neaptarinėsiu į kokią… Iš tiesų ši nuostata iškart skiria jums aukos rangą bei priskiria aukų kategorijai. Esmė tame, kad duoti atkirtį, t.y. realioje situacijoje, o ne sportinėje kovoje reaguoti antram – tai labai sudėtinga pozicija.
Sureaguoti į smūgį, suduotą „bazarinimo“ metu, neįmanoma!
Esate ilgametę patirtį turintis kovotojas? Na, paeksperimentuokit su panašiu kolega: atsistokite į „gezo“, „forso“ (ar kaip ten jie vadinasi) poziciją, t.y. nuleiskite rankas ir šiek tiek linguokite kalbėdami. „Auka“ gali stovėti kovinėj stovėsenoj, gali nekovinėj – kaip tik norit. Yra vienas labai paprastas smūgis atviru delnu į bet kurią kūno vietą, į kurią tik norės auka. Po to Jūs netaisyklingais intervalais iš nuleistų rankų pozicijos ir artimos distancijos smūgiuosite 7 smūgius iš eilės į pasirinktą vietą. Yra labai mažai žmonių, sugebančių atlaikyti daugiau nei vieną tokį smūgį, t.y. ne atlaikyti, o blokuoti. Noriu pasakyti, kad žmogus praleidžia 6 smūgius, nes jis paprasčiausiai nespėja sureaguoti į juos būdamas artimoje distancijoje ir kai puolantysis yra nestandartinėje stovėsenoje.
Atminkite, kad gatvėje Jums smūgiuos vieną kartą, bet taip, kad Jūs jau nebespėtumėt atsikelti, nesugebėtumėt atitrūkti nuo žemės, t.y. Jums smūgiuos arba alkūne į žandikaulį, arba kastetu, arba naudodami kažką kieto, pavyzdžiui varžtą, raktus arba žiebtuvėlį. Po tokio smūgio Jūs tiesiog krisite kaip lapas ir nebus jokios kalbos apie atsakomuosius veiksmus. Kalba bus apie tai, kad Jums iš ausų neišbėgtų smegenys ir sulaužytų ne visus šonkaulius, o tik dalį jų.
Buvusio chuligano istorija. Kaip buvęs chuliganas vienu smūgiu „guldydavo“ bet ką?
Ankstesniame straipsnyje jau buvo minėta apie tai, koks posakis yra gerai žinomas vakaruose, kaubojų tarpe: „Šovė antras, užtat mirė pirmas“. Juo norima pasakyti, kad geri vaikinai, kuriems tėvai įdiegė nuostatą duoti atkirtį gatvės sąlygomis, realių gatvės susišaudymų metu arba muštynėse su peiliais žūdavo labai greitai. Žūdavo būtent dėl to, kad pirmasis dūris peiliu arba šūvis iš pistoleto gali būti ir greičiausiai bus mirtinas. Muštynių atveju pirmasis smūgis gali būti nokautuojantis.
Vienas pažįstamas (na, visi kadaise buvome jauni ir energingi, ypač 90-aisiais) labai „chuliganuodavo“ gatvėse su dar keletu šaunuolių, tokių pačių, kaip ir jis. Taigi, mėgstamiausia jų pramoga būdavo tokia: einant gatve išsirinkti kurį nors gerai pasportavusį, stiprų, kovingą vyruką ir susilažinti tarpusavyje iš to, nuo kelių smūgių šis vyrukas atguls, t.y. išsijungs. Reikėdavo „išjungti“ vienu smūgiu, nes du smūgiai – tai jau pralaimėjimas. Po to vienas iš chuliganų eidavo prie aukos, pradėdavo su auka kalbėtis ir kažkurią akimirką suduodavo staigų netikėtą smūgį į žandikaulį. Nepriklausomai nuo kūno sudėjimo, kumščių stiprumo ir raumenų masės, mažai kam tekdavo smūgiuoti antrą kartą. Precedentų, kada žmogus spėdavo duoti atkirtį, praktiškai nebūdavo.
Į temą apie mitus apie pasidavimą. Turiu omenyje, kad Jūs įsileidote kažką į savo asmeninę erdvę – saugumo zoną ir gavote smūgį. Brangusis drauge, Tu, tikiuosi, jau priėjai išvadą, kad jokiu būdu negalima pasikliauti atsaku, antruoju, atsakomuoju smūgiu – tai yra klaidingas įsitikinimas. Teisinga taktika situacijoje, kuomet matai, kad kažkas įkyriai prie tavęs kabinėjasi arba pradeda atvirai „stumti/važiuoti“ – nutraukti bendravimą, išeiti, pabėgti arba atakuoti pirmam su visu įmanomu ryžtingumu. Čia mes priartėjame prie dar vieno mito, prie, tiesa sakant, gan gerai žinomo mito.
Ar saugi yra saugioji distancija? Ar reikia bėgti, kaip Jūsų teiraujasi, kiek yra valandų?
Jeigu mes paklausime žmogaus, užsiimančio kovos menais, kas gi yra saugus atstumas, mes visada išgirsime panašų atsakymą: „Saugus atstumas – tai Jūsų ištiestos rankos atstumas (suspaudus kumštį)“. Galite paeksperimentuoti:
Dalyviai atsistoja vieni nuo kitų per ištiestos rankos (su kumščiu) atstumą – gaunasi minėta saugumo distancija. Po to vienas iš žmonių daro judesį pasukdamas petį į priekį. Pamatysite, kad smūgis labai gerai patenka į kūną net per ištiestą ranką ir Jūs pamatysite, kad objektas bus pastumtas per gerą pusmetrį.
Vadinasi, gerai žinoma saugumo distancija „ranka + kumštis“ neveikia. Tuomet gali šauti kita populiari mintis, kad „Saugi distancija – tai rankos ilgis + ištiesti pirštai“, o tai yra kitas, ne ką mažiau klaidinantis mitas. Atsistokite taip pat kaip ir stovėjote, tik dabar ištieskite pirštus, o po to sugniaužkite kumštį. Pasukdami savo kūną ir „įdėdami“ petį vis vien sugebėsite „nunešti“ kumštį ir visą smogiamąją energiją dar 20 cm. Auka vėl pajudės per gerą pusmetrį.
„Reiškia, kad saugumo distancija – tai rankos ilgis plius… plius… dar 50 cm“. Gerai, pabandykit patys. Pamatuokite rankos ilgį ir atsitraukite dar 50 cm. Po to tegul vienas iš jūsų padaro staigų trūktelėjimą, žingsnį ir pabandys ištiestais pirštais paliesti kito žmogaus kaklą. O jeigu tai būtų peilis? Taigi…
Brangusis drauge, jeigu prisimintume kokioje būsenoje daromi kriminaliniai nusikaltimai, suvoktume, kad užpuolimai įvyksta ne tada, kai Jūs esate žvalūs, linksmi, sveiki ir turite energijos perteklių.
Jus greičiausiai puls tada, kai keliausite iš darbo po sunkios darbo dienos, kai būsite sunkiai peršalę (gripas), kai nosis bėga, galvą skauda, kai Jūs ne visai blaivas, neišsimiegojote, atitinkamai, reakcijos greitis sumažėjęs iki minimumo. Jūs nespėsite sureaguoti ne tik iš atstumo „ranka + pusmetris“, o net ir iš + metro atstumo, dėl to, remiantis realaus puolimo kriterijais, mes vadinsime saugiu atstumu ~2 metrų atstumą nuo puolančiojo, bet iš tiesų yra taip: kuo didesnis atstumas, to geriau.
Laukite tęsinio…
I dalis: „Baimė. Kovinė parengtis. Viktimologija!„.
Kituose šios serijos straipsniuose pabandysime plačiau panagrinėti:
- Ar išties kovos menai yra naudingi savigynoje?
- Kuo pavojingi užsiėmimai kovos menais su šaltaisiais ginklais (durtuvų kautynėmis)?
- Kuo, apart draudžiamų veiksmų, kovos menais skiriasi nuo savigynos?
- Mitas apie smūgį. Kaip berniukas gali „išjungti“ didžiulį vyrą?
