Pradžioj reikia susitarti dėl to, kas yra depresija. Tarkime, jog tai žmogaus būsena, kuomet jis jaučia, kad neturi jėgų veikti. Jis valgo, geria, miega ir kvėpuoja, t.y. įprasti gyvenimo energijos „įkrovimo“ mechanizmai veikia, tačiau jėgų nėra.
Kur jos galėjo dingti? Kad atsakytume į šį klausimą, turime išsiaiškinti, kas yra mūsų emocijos. Mes nuolat jas išgyvename: džiaugiamės, nusiviliame, susierziname, kaltiname save ir t.t. – visa tai yra emocijos. Kas jas vienija? Tai, kad mes jas patiriame, išgyvename, tai, kad jos skiriasi mūsų psichikos dirginimo lygiu (stiprumu).
Nekenčiu savo boso! Jis kaltas dėl visų mano nelaimių!
Paanalizuokime paprastą pavyzdį. Jūs atėjote į darbą būdamas geros nuotaikos, netgi, sakykime, šiek tiek pakylėtas.
Taigi… Ant stalo jūs randate lapelį su boso nurodymu kuo greičiau atlikti darbą, kuriam nesate pakankamai kompetetingas bei jis neturi nieko bendro su jūsų tiesioginėmis pareigomis. Jūs suprantate, kad kažkas prisidirbo, o jūs dabar turėsite „srėbti šią košę“. Ką jūs jaučiate tokiu momentu? Tai priklauso nuo jūsų nervų sistemos tipo.
Ar atsukti kitą žandą?
Vieno nervų sistemos tipo žmogus prasmegs į nusivylimą arba įsižeidimą: „Vėl aš turiu už kitus dirbti“. Kito tipo žmogus susijaudins (susinervins) ir nueis pas bosą aiškintis, kokia proga jam deleguojamas visiškai ne jo darbas. Abiem atvejais žmogaus būsena ir energetika pasikeis.
Kažkas įvyko ir tai sutapo su jūsų lūkesčiais – jūs patyrėte džiaugsmą (susižavėjimą, euforiją – eilės tvarka).
Kažkas įvyko ir tai prieštarauja jūsų lūkesčiams – čia galimi du scenarijai:
A. Jeigu jūs (nesąmoningai) manote, kad galite paveikti situaciją ir jėga ištaisyti realybę, kad ji atitiktų lūkesčius, jūs pereinate į susijaudinimo, suirzimo būseną (neapykantos, pasiutimo – eilės tvarka). Kodėl jūsų organizmas „įveda“ jus į šią būseną? Atsakymas paprastas: kad jus turėtumėt jėgų nueiti ir ištaisyti padėtį.
Būtent todėl jūs galėjote susijaudinti ir nueiti pas savo bosą – kad paaiškintumėte jam, kam jis turi liepti atlikti tą darbą. Tokį susijaudinimą mes pratę vadinti „neigiamomis emocijomis“. Bet ar jos neigiamos? Juk jos (vertinant tikslą/ketinimus) yra labai teigiamos?
Tačiau vertinant formą jos tampa nelabai teigiamos – jėga priversti jūsų oponentą atsižvelgti į jūsų nuomonę. Šią „urvinę“ reakcija mes „atsinešėme“ iš mūsų tolimosios praeities, kuomet reikėdavo greitai ir grubiai ginti savo interesus. Kitaip išgyventi būtų neįmanoma.
B. Kuomet jūs suprantate, kad jau nieko neįmanoma pakeisti. Gali būti, kad jūs iš pradžių keletą kartų ėjote pas vadovą ir bandėte jam įrodyti, kad jo nurodymai yra klaidingi, tačiau jis užsispyrė ir verčia jus viską daryti taip, kaip nusprendė jis.
Dar kartą lipti ant tų pačių grėblių nesinori ir jūs neriate į nusivylimą. Kartais netgi į visišką „baterijos išsikrovimą“, kai situacija įgauna tragiško atspalvio (paliko mylimoji (mylimasis), žlugo verslas pavogė pinigus ir nėra vilties jų susigrąžinti, mirė labai jums svarbus žmogus ir t.t.).
Ši būsena, kuomet „visiškai netenkame jėgų“, vadinama depresija. Įprastai ji atsiranda tuomet, kai žlunga (suyra) labai mums svarbus lūkestis ir mes niekaip negalime šito įtakoti. Darbe tokių tragiškų įvykių pasitaiko retai (jie būdingi asmeniniam gyvenimui).
Tačiau depresinė bejėgiškumo būklė gali užpulti, kai kažkoks svarbus jums lūkestis nerealizuojamas reguliariai ir jūs nematote jokių perspektyvų, kad kažkas pasikeis ateity.
Viskas beviltiška. Nusileidžia rankos, jėgos palieka kūną. Tai viena iš depresinės būsenos priežasčių. Tačiau yra ir kita… Ji atsiranda tuomet, kai, kaip jau ir minėjau, susijaudiname, kai realybė prasilenkia su mūsų lūkesčiais, tačiau mes manome, kad galime pakeisti situaciją.
Įvyko kažkas, su kuo jūs kategoriškai nesutinkate. Organizmas pagal „urvinį“ analogą suteikė jums energijos, kad jūs nueitumėte ir jėga viską sutvarkytumėte. Mūsų protėviams buvo paprasta – nuėjai ir „davei į dūdą“ tam, kas neteisingai elgiasi (na, aišku, jeigu anas nėra stipresnis už tave…).
O kas šiandien? Korporacinė kultūra, elgesio normos, Baudžiamasis kodeksas – visos šios išorinės civilizuoto elgesio programos neleidžia mums nueiti ir įgyvendinti savo ketinimų. Tikėtina, kad jūs sunaudosite dalį energijos konfliktui. Tačiau tik dalį, kadangi organizmas suteikia jums energijos pergalei realioje kovoje.
Kiek užtaisytų ginklų paneši?
Kas vyksta su neišnaudota energija? Vadovaudamasis ta pačia „urvine“ logika organizmas „užkonservuoja“ energiją kitam susidūrimui. Jis uždaro ją į nedidelį energetinį užtaisą arba emocijų bloką.
Emocijų blokas panašus į suspaustą spyruoklę – bet kurią akimirką ji pasiruošusi „šauti“ ir atiduoti joje susikaupusią energiją. Emocijų blokas – tai nedidelis kūno „užsisklendimas“, spazmas, kurį organizmas įdeda į tam tikrą žmogaus kūno vietą remdamasis mums kol kas nežinomais paaiškinimais. Tai gali būti galva, vidaus organai, kūno raumenys ir t.t.
Kaip jau ir minėjau, suspausta spyruoklė, „užtaisyta“ ir nukreipta į tą, kas sukėlė jūsų susijaudinimą. Jeigu patyrėte dešimtis arba šimtus tokių reakcijų, tikėtina, kad savyje sukaupėte labai didelį emocinį bloką prieš savo oponentą. Žmonių, kurių poelgių mes „nevirškiname“, labai daug. Kiekvieno jų atžvilgiu patiriame neigiamą emociją, kuri sukuria eilinį emocijų bloką.
Be to, blokai niekur nedingsta – jie tiesiog visą mūsų gyvenimą kaupiasi organizme. Kuo daugiau išgyvenate, tuo daugiau emocinio purvo susikaupia jūsų kūne.
Vidinė ekologija – švarios energetinės magistralės!
Kuomet kūnas užgrūstas emociniu purvu, atsiranda nemalonių pasekmių: krenta jūsų energetika. Energijos srautai sunkiai keliauja jūsų organizmu, jūs jaučiate kaip jus palieka jėgos. Juk viskas, atrodytų, taip pat, tačiau jėgų nėra.
Emociniai blokai – tai mikro spazmai, kurie sukuria arba paprastus skausmus, arba tiesiog išjungia (tų pačių skausmų dėka) traumuotus vidinius organus. Iš čia kyla labai daug susirgimų.
Dideli emociniai blokai pradeda realiai valdyti jūsų elgesį, t.y. apart savo valios jūs patiriate suirzimo priepuolius kai pasirodo jūsų oponentas. Net jeigu jis dar nepadarė jums nieko blogo. Jeigu jūs nepatenkinti savo vadovu, iš jūsų link jo keliauja energetinė agresijos banga, kurią jaučia ir jo organizmas bei vertina kaip puolimą.
Jo psichika ir energetika tučtuojau mobilizuojasi ir pradeda kovoti su jumis. Todėl jeigu vadovas iš pirmo žvilgsnio be jokios priežasties persekioja ir „skandina“ kurį nors darbuotoją, tikėtina, kad tai sukelia „aukoje“ susikaupęs emocinis užtaisas. Pašaliname užtaisą – darbuotojas tampa neįdomus vadovui – tai patikrinta ne vieną kartą.
Neriedame net nuo kalno…
Susikaupęs emocinis purvas greitai mažina jūsų efektyvumą, jūs pradedate „stabdyti“ ten, kur anksčiau judėdavote lengvai ir greitai. Kartais reikalai apskritai niekur nepajuda nepaisant visų pastangų.
Mus šiame liūdname aprašyme domina tik vienas aspektas – jėgų netekimas, kurį galima traktuoti kaip depresiją.
Ką galima su visa šia makalyne padaryti?
Antruoju atveju – atsikratyti susikaupusio emocinio purvo. Tam yra daugybė technikų ir būdų.
Jeigu esate santykinai jaunas ir sveikas, galite atlikti ~10 holontropinio kvėpavimo seansų. Tai intensyvaus kvėpavimo procesas, trunkantis valandą/pusantros prižiūrint treneriui. Plaučių hiperventiliacijos sukeliamas energetinis srautas „išplauna“ emocinio purvo sankaupas. Šią paslaugą siūlo daugelis įvairių centrų.
Dar vienas būdas – atleidimo technikos naudojimas. Šią techniką galima apibūdinti labai paprastai: turite medituodami susitikti su objektu, atleisti jam, atsiprašyti pats ir paleisti jį. Šios technikos neaprašinėsime smulkiai, kadangi ja reikia užsiiminėti profesionalui prižiūrint.
Kas liečia pirmuoju atveju aprašytą depresiją, kylančią dėl stipraus savo lūkesčių ir realybės nesutapimo, kuomet negalite nieko pakeisti… Reikia dirbti su savo lūkesčiais – maksimaliai sumažinti jų svarbą.
Ką tai reiškia? Tarkime, kad pas jus yra neaišku iš kur atsiradusi idėja, kad „vadovas turi skirti užduotis tik tiems darbuotojams, kurių kompetenciją atitinka tos užduotys“. Natūralu, jog jeigu tokia fantazija yra labai jums svarbi, jūs patirsite stiprų protestą, kuomet susidursite su situacija, kai jums deleguos darbą ne iš jūsų kompetencijos sferos.
Tikėtina, kad pirmą/penktą/dvidešimtą kartą jūs stipriai nervinsitės ir bandysite kovoti už savo fantaziją. Tačiau po to pulsite į neviltį: „Na kodėl pasaulis toks nesąžiningas? Kodėl jame vadovauja tokie nekompetetingi vadovai (kelmai, bukai bambukai ir kiti faunos ir floros atstovai).“. Štai jums ir depresija, o iš kur ji atsirado? Iš fantazijos, kad „vadovas turi būti tik toks, koks jis, MANO NUOMONE, turi būti. Ir joks kitoks“.
O jeigu pakeisti šią labai brangią jums idėją kita: „Vadovas – tai žmogus, kuris vadovauja“. Ir tiek. Ar turėsim pagrindą depresuoti? Aišku, kad ne.
Ar sudėtinga pakeisti savo įsitikinimus, kurie kelia mums problemų? Deja, tai nėra paprasta, tačiau įmanoma. Seka paprasta:
- užsirašote jūsų išgyvenimą ir nustatote, kuris lūkestis žlugo ir sukėlė jūsų reakciją;
- po to formuluojate savo hipersvarbų lūkestį. Jis visuomet atrodo labai pozityvus ir įtikinamas, todėl niekam net nekyla minčių, kad reikia kažką keisti savyje;
- vietoj savo hipersvarbaus lūkesčio formuojate naują įsitikinimą, kuris nesukels jums tokių pačių išgyvenimų vadovui (žmonai, tėvams) besielgiant taip pat;
- diegiate naują įsitikinimą. Ir viskas, daugiau priežasčių nerimauti ir depresuoti nėra.
Sudėtingiausia, aišku, diegti naujus įsitikinimus, t.y. pakeisti savo mąstymą.
Jeigu vis dėlto nuspręsite „rodyti ožiukus“ kovodami su vadovu, žmona ir kitu objektu: „Tegul keičiasi jis/ji, aš juk geras, tai jis/ji neteisingai viską daro“, jūsų lauks išgyvenimai, nerimas, depresijos, tabletės, gydytojais ir visi kiti žmogaus, norinčio pakeisti tai, kas nuo jo nepriklauso, „privalumai“.
Nekovokite su vėjo malūnais!
