Kadangi vasara, rankos visai nekyla rašyti kažko, kas labai keistų mąstymą ir tariamai drumstų protą. Be to, ir skaitytojai tikriausiai ne tas galvoje, kai už lango pleškina saulutė. Todėl šį kartą apie malonumus ir pojūčius.
Tokiomis karštomis vasaros dienomis atrodo, kad gyvenime nieko, išskyrus pojūčius (uoslė, rega ir t.t.), nėra, kad tik jais ir tesinaudojame: pliuškenamės, kaitinamės, skanaujam ledus, klausomės muzikos. „Grojam“ savo pojūčiais, nes tai – malonumas. Ir išties, tai – malonumas.
Kai vakare atsigulame į lovytę ir užmerkiame akis, suradę, ant kurio šono gultis ir kaip patogiai sudėti rankas, mes imam daryti fantastiškai keistą veiksmą, visiškai priešingą malonumui, – mes paleidžiame savo pojūčius. Kažkokiu stebuklingu būdu, tiek rega, tiek lytėjimas su uosle ir viskuo kitu dingsta visai nakčiai – mes miegam. Miegam palaimoj ir keltis nesinori, nes prabusdami vėl turim lyg imti į rankas įrankius – pojūčius – ir toliau žaisti gyvenimą.
Tad dieną mes norim nuklysti į vasariškus ar kitokius malonumus (pojūčius), o pabudę iš nakties pojūčių – ne. Kaip čia taip yra?
Atsakymas slypi malonumo suvokime. Malonu yra viskas, į ką sugebame susikoncentruoti. Malonumas jaučiamas tada, kada sugebame pasinerti į bet kokią mintį ar jausmą iki galo. Jeigu žmogus susikoncentruoja į ką nors, kad ir į pyktį, visu šimtu procentų, jis gali būti tikras – malonumas bus. Susikoncentruokite į savo kojines, kelnes ar marškinius ir jausite malonumą! Skamba juokingai, nes dabar tikriausiai nejaučiate, bet prisiminkite tą akimirką, kai juos pirkote – žiūrėjote į juos parduotuvėje ir jautėte.
Supratimas, kas yra malonumas, atveria vieną iš gyvenimo keistenybių. Anksčiau žiūrėdavau į nuolatos pyktis mėgstančius žmones ir nesuprasdavau: „kaip jie taip gali?“; bet supratus malonumą, mistika išnyksta. Negi Jums neteko ant ko nors išsirėkti? Kai rėkėte, veikiausiai jautėte, kad jau gana, bet vis tiek „kažkodėl“ tęsėte. Kodėl? Malonu. Prie to priprantama ir tai „jėga“ (juokiuosi).
Na gerai, bet kodėl koncentracija maloni? Susikoncentruodami į kažką, mes pamirštam visa kita – rūpesčiai, baimės, reikalai kažkur dingsta. Kai viskas pranyksta, atsiveria vidaus ramybė, tyla. Tik, deja, malonumuose, kuriuos mes „traukiam“ iš juslių (kvapas, skonis, rega, lytėjimas, garsas) tai vyksta labai laikinai – labai. Mat viskas baigiasi. Vasara baigiasi, ežerai „baigiasi“, filmai baigiasi, seksas baigiasi, visi žmonės kuriuos tik kada nors matėte ar matysite „baigiasi“ – viskas baigiasi. Todėl ir malonumas baigiasi, o tada skauda, kartais netgi labai, ir lipam sienom, ir nežinom, ką daryt.
Ką daryt, ką daryt? Reikia surasti, kas nuramintų Jūsų protą natūraliu būdu, be malonumų (juslių) pagalbos. Kitaip tariant, reikia laisvės nuo malonumų. Kodėl mes turėtumėte būti priklausomi nuo kažkokių laikinumų? Jie baigiasi, todėl nėra tinkami pilnatvei, jie tinkami nebent tik įvairovei.
Siūlau Jums meditaciją. Ji natūraliai nuramina mintis, protas ištuštėja, natūraliai atsiranda koncentracijos pojūtis (nes visa kita natūraliu būdu pasišalina) ir palaimos potvynis, prieš kurį neatsilaiko joks malonumas, didžiuliu mostu pakelia mus ten, kur mes dar tarytum niekada nesam buvę. Mes skęstame beribiam džiaugsme, kuris visada yra su mumis, visada buvo ir visada bus. Ką ta nuobodi laimė? Ekstazė! Kaip sakė Drakula: „Va čia tai pasilinksminimas!“
“Aš Vyras” komanda dėkoja už šį straipsnį www.laimingi.lt
