Klaidos mūsų gyvenime yra tokios svarbios, kad tiek jų ignoravimas, tiek sureikšminimas taip pat yra laikomi klaidomis. Negana to, kad daug kas prasideda nuo paprasčiausios klaidos (pavyzdžiui didi dalis gyvybių), tai dar ja ir pasibaigia.
Kaip mes įsivaizduojame klaidą?
Turbūt kaip kažką neskanaus, šiurkštaus, šalto, atgrasaus, nemalonaus ir galop nepageidaujamo. Klaida (nesėkmė) yra tai, kas atsitiko, tačiau paprasčiausiai neturėjo atsitikti dėl paties ar aplinkos (kiekvienas esame linkęs susireikšminti), kuri tave supa, lūkesčio. Taigi klaida yra paprasčiausia interpretacija įvykio X, kuris įgavo nelauktą baigtį Y. Kokia yra natūrali žmogaus reakcija į tokią klaidos interpretaciją? Veikiausiai sutiksite, kad pakankamai protingas žmogus savo paties ir aplinkos akivaizdoje vengs kartoti klaidą, nes nelauktai pasibaigusio įvykio vertinimas sukelia nepatogų jausmą ir atgraso nuo to veiksmo kartojimo. Tas paminėtas pakankamai protingas asmuo mokosi nekartoti klaidų, nes taip jis išvengia bausmės (prisiminkime Froidą ir pasitenkinimą) ir ją lydinčio menkavertiškumo, gėdos, nepasitenkinimo jausmo. Kol kas viskas lyg ir natūralu.
Bet ar iš tiesų? Natūralu?
Individas klaidą ima skirti nuo mažumės. Kūdikiai daro viską – jiems neegzistuoja gėris ir blogis, klaidingas ir teisingas veiksmas. Jie žaidžia vienu koziriu – pasitenkinimu. Tai, ką jie daro, neša absoliučią naudą, nes jie arba gauna tai ko nori, arba vis tiek gauna tai, ko nori. Čia ir yra visas žavesys – jie toleruoja klaidas, net ir negavę kažko jie to siekia. Dėl auklėjimo, bėgant laikui į mūsų sąvokų žodynus atkeliauja tokios svetimybės kaip “negalima” “negerai” “netinkama”, kas sudarko mūsų norą siekti to, ko kartą jau nepasiekėme. Skirkime kelis dalykus, žmogus turi galimybių ribas – jis pats laikui bėgant suvoks, kad elektra gali nupurtyti, lygintuvas – nudeginti, peilis – įpjauti ir panašiai, tačiau mes jam įbrukam idėją, kuri užaugusi sieloje iš kartos į kartą neša sakmę – neišeina, reiškiasi, turbūt, nelemta arba net neįmanoma.
Mus gyvenimas išmoko šalintis rizikos ir vengti klaidų nepriklausomai nuo to, kokia didi galėtų būti pasisekimo kaina. Vengimas yra ne kas kita kaip savęs ribojimas, o dažnu atveju ir atsiribojimas nuo galimybių. Metai po metų, plyta po plytos, mes ribojame save nuo vieno ar kito gyvenimo teikiamo pasirinkimo. “Sportas ne man, mokslas ne man, menas ne man, santykinai ne man, aukštesnė darbo vieta ne man, geresnė mašina ne man, patrauklesnis atlyginimas ne man, gražesnė moteris ne man…” Visur kur egzistuoja rizika, egzistuoja ir klaidos baimė, nepaisant to, kad įvykio tikimybė nėra tik viena.
Neabejoju, kiekvienas aplink turite tokį „misterį šaunuolį“, kuriam rodos viskas sekasi! Bet ar tai tiesa? Manote padaryti dvigubą salto jam pavyko iškart? Tas naujutėlis BMW, kurį jis vairuoja buvo laimėtas Teleloto, o stulbinančiai graži moteris, kuri švyti šalia jo, tik atsitiktinumas? Vargu. Dedu galvą, kad tas „vykėlis“ penkis kart laužė ranką, du kartus bankrutavo ir yra atstumtas kokio tuzino moterų prieš išgirsdamas „TAIP“. Ar suprantate kur lenkiu? Ar numanote, kaip jis reaguoja į raudoną šviesą, žodį „NE“ ir galop į klaidą? O kaip reaguoji Tu?
Kiekvienas mūsų ne tik, kad gali, bet ir privalo klysti! Visur, kur yra tikimybė nepasisekti, yra ir kita tikimybė. Viskas priklauso tik nuo to, kurią tikimybę jūs savo pasirinkime paminite pirmesnę.
