Aš pasitikėjimą savimi skirstau į tris rūšis: situacinį, kompetencinį ir absoliutų. Žmonės siekia bet kokio pasitikėjimo savimi jausmo, tad pirmieji du irgi yra paklausūs, nors siekiame visada aukščiausio – absoliutaus.
Situacinis pasitikėjimas savimi yra pats „vaikiškiausias“, nes tai manipuliacinė forma. Jis pas žmogų atsiranda nuo padėties, statuso ir pan. Pvz. jaunuolis pakeltas pareigose staiga ima pasitikėti savimi ir varinėja kitus, elgiasi arogantiškai su draugais, manipuliuoja arba turėdamas stiprų užnugarį žmogus staiga randasi „kietas“. Situacinis pasitikėjimas savimi tėra pritarimo siekimo forma. Viskas, kas eina per pritarimą, gali būti nuleista per nepritarimą. Visą dirbtiną pasitikėjimą savimi žemyn galima pakelti pagyros žodžiais ir nuleisti priešingais, todėl jis yra nestabilus. Jeigu vieną dieną mėgstamas žmogus Jus giria, pasistenkite priimti tai, bet „nepasikabinkite“ šiuose spąstuose – vėliau teks leistis žemyn, nes tie žodžiai išblės.
Kompetencinis pasitikėjimas savimi yra kiek aukštesnė pasitikėjimo savimi forma, bet visgi, ji vėl yra priklausoma nuo aplinkos. Jeigu tokią galią, kaip pasitikėjimas savimi, žmogus dalina aplinkai, anksčiau ar vėliau jam ateis skausmo, liūdesio ir apatijos nuopuolis. Nors ir trumpi „aukštyn žemyn nuotaikomis“ kalneliai bus. Tikriausiai visi mes žinome tuos užsisklendimus, kai būna liūdna ir melancholiška nuotaika, kurią aš vadindavau „net ir torto nenoriu“. Viskas, kas ateina iš aplinkos, yra laikina ir nestabilu.
Kompetencinio pasitikėjimo savimi žmogus turi užsitarnauti. Visi sėdėjote pas kirpėją kėdėje ir žinote, kas ten pasitiki savimi – kirpimo meistras, nes jis turi kompetencijos. Bandant „išsimaitinti“ psichologiškai iš tokio pasitikėjimo savimi turi nuolatos palaikyti spartų žingsnį su savąja kompetencija, nes ji blėsta jos nelavinant, o tas „garavimas“ dažnai yra ypatingai skausmingas.
Laukite tęsinio…
“Aš Vyras” komanda dėkoja už šį straipsnį www.laimingi.lt
