„Bėgimas“ padės Jums išpręsti problemas savyje? Nė velnio…
Pripažink
Pasidalinsiu asmenine patirtim, bendraminčiai. Pradėsiu tikriausiai nuo to, kad propagavau „sprintą“: jauti, kad riesta, kad kažkas spaudžia krūtinę, atsistoji į „žemą startą“ ir leki kur tik sugebi: TV, draugai, maistas, PC, knyga ir „n“ kitų veiklų, kad tik „nesėst “ su blogom emocijom prie vieno stalo.
Tačiau atėjo laikas ir suvokiau, kad nieko gero iš bėgimo nesigaus. Atsisėdau, paėmiau popieriaus lapą ir pradėjau daryti problemų sąrašą. Prisipažįstu: kai sąrašas buvo baigtas, pusė problemų buvo juokinga vadinti problemomis, tačiau iki šiol (kol nesurašiau problemų į sąrašą) jos man atrodė labai baisios, ginkluotos ir pavojingos. Išvada – reikia su savimi bendrauti, dirbti ir lavinti savo protą.
Įveik
Svarbu pripažinti, kad problema yra. Kiek neigtumėt, ignoruotumėt tą „skylę“ jūsų povandeniniam emociniam laive – jūs tik meluotumėt patys sau. Vis vien ta problema (emocijos, prisiminimai) išlenda labai netikėtai ir jūsų laivas ima skęsti visai kituose gyvenimo vandenynuose. Žmonės, patyrę pašaipų, emocinių skausmų, šokų, matę agresiją ir t.t. tampa uždari, atsargūs ir tai gali kenkti jų asmeniniams santykiams, santykiams su draugais, artimaisiais. Pradėdami bendraut su nauju žmogum jie remiasi praeitim ir jeigu vis dėlto toj praeity yra nukištų negerų, apdulkėjusių emocijų… Na gerai, geriau pavyzdėlis, nei kalbos: 
„Jeigu jums siūlo atidaryti duris ir eiti pirmam, o kai Jūs tai padarote, iš viršaus nukrenta kibiras su vandeniu, ar antrą kartą išgirdę tokį pasiūlymą eisite taip pat drąsiai ir pasitikėsite siūlančiuoju? O dabar įsivaizduokite, kad kai kuriems žmonėms tas kibiras krito ir krito ir krito „n“ kartų, o gal ten buvo net ne kibiras, o plyta, bet jie vis vien eina drąsiai ir pirmi. Visada… Nepaisydami praeities… Fenomenas? Kodėl jie tai daro? Kaip Jiems tai pavyksta? Iš kur drąsa? Jie nenukiša praeities, jie nesupyksta, jie turi tikslą ir eis link jo pro bet kokias duris. Tokie žmonės vaikšto mūsų tarpe, jie šypsosi mums, pasauliui ir mes šypsomės jiems atgal nevalingai, o pasaulis kasdien suteikia jiems naujų galimybių. KODĖL? Atsakymas labai paprastas ir suprantamas – proto ramybė… Aš pažįstu tokių žmonių ir įsitikinau, kad jie iš išorės niekuo nesiskiria, bet viduje jie „daro tvarką“ . Yra įvairių technikų tvarkai viduje palaikyti, tačiau dabar ne apie tai…Esmė tame, kad proto ramybei pasiekt reikia daug darbo ir pastangų, o dažnas renkasi „sprintą“ ir stengiasi aplenkti, pabėgti nuo emocijų, bet jos vis vien paveja ir trenkia netikėtai…“ – Ištrauka iš minties, kuri paskatino mane parašyt šį straipsniuką ;)…
Susiimk ir įveik problemas – motyvuok save
Motyvacija – optimizmas – manija, bet man patinka
Nereikia bėgti. Bėgdami mes nepastebime aplinkinių, spalvingų momentų ir nesidžiaugiame laimės akimirkomis. Sustokime, pagalvokime apie problemas apie skubėjimą, bėgimą. Mes nuostabūs, nepakartojami, vieninteliai, draugiški , besišypsantys, turim gerą humoro jausmą, padedantys, rūpestingi, džiaugsmingi, seksualūs, aistringi, mylintys, mylimi, pasitikintys savimi, gimėm būti lasivi, laimingi ir galime įvykdyti tikslus ir pasiekti svajones!
- SUSTOKIME
- PAGALVOKIME
- PADIRBĖKIME SU SAVIM
- SVAJOKIME
- IR TURĖKIME TIKSLŲ
Tikiuosi, kad mano pamąstymai privertė Jus susimąstyti ir nusišypsoti, o jei ne, tada imkite ir nusišypsokite dabar =]. Tai nieko nekainuoja, tačiau labai daug duoda ;)…
SėKmĖs!!!
P.S.
Puikus filmukas, kurį radau „Kito Varianto“ svetainėje:
„Aš Vyras“ komanda dėkoja už šį straipsnį Aleksandrui B.
