Kai šalia keturkojis draugas
Šuo jūsų savijautą gali pagerinti daugybe būdų. Vieną garsiausių tyrimų atliko Erika Friedman su kolegomis iš Merilando universiteto. Ji tyrė galimą ryšį tarp šuns laikymo ir širdies bei kraujagyslių darbo.
Friedman atidžiai išnagrinėjo duomenis apie pacientų sveikimą po miokardo infarkto. Pasirodė, kad praėjus dvylikai mėnesių po patirto širdies smūgio išgyveno beveik devynis kartus daugiau šunų savininkų negu širdininkų, neturėjusių keturkojo bičiulio.
Šis nepaprastas rezultatas paskatino mokslininkus pasidomėti ir kitais galimais naudingais šuns draugijos padariniais. Taip radosi studijų, atskleidžiančių, kad šunų savininkai lengviau įveikia kasdienę įtampą, nerūpestingai žiūri į gyvenimą, turi daugiau savigarbos ir mažiau linkę sirgti depresija.
Šių naudingų padarinių reikšmę reikėtų deramai įvertinti. Vieno tyrimo metu buvo matuojamas šuns savininkų kraujospūdis ir pulsas atliekant du įtemptus darbus (teko skaičiuoti atgal atimant po tris iš keturženklio skaičiaus ir laikyti rankoje kibirą ledinio vandens) savo augintinio arba sutuoktinio ar sutuoktinės akivaizdoje.
Kai šalia tupėjo šuo, dalyvių pulsas buvo lėtesnis, kraujospūdis žemesnis, ir skaičiuodami klaidų jie darė mažiau, negu šalia esant partneriui (-ei). Taip buvo moksliškai įrodyta, jei dar kam nebuvo savaime aišku, kad sveikiau turėti šunį negu vyrą ar žmoną.
Šunys padeda, katės – ne
Įdomu, kad to paties negalima pasakyti apie kates. Vieni tyrimai teigia, kad gyvenant su kate gali lengviau išsisklaidyti bloga nuotaika, bet neatrodo, kad savijauta labai pagerėtų. Kiti tyrimai rodo, kad miokardo infarkto ištikti kačių savininkai dažniau neišgyvena nė dvylikos mėnesių.
Tokio pobūdžio tyrimai, lyg ir daug žadantys, susidūrė su viena milžiniška problema. Nors šuns turėjimas siejasi su nerūpestingesniu požiūriu į gyvenimą ir sveikesne širdies bei kraujagyslių sistema, bet nebūtinai reiškia, kad viską lemia tik tai. Šunis auginantys žmonės gali pasižymėti tam tikrais asmenybės bruožais, kurie taip pat gali lemti jų ilgesnį ir mažiau įtemptą gyvenimą.
Siekdama atsijoti santykį nuo priežasties Karen Alen iš Bafalo Niujorko valstijos universiteto atliko labai reikalingą tyrimą. Alen surinko grupę miesto biržos maklerių, varginamų padidėjusio kraujospūdžio, ir padalijo į dvi mažesnes atsitiktines grupeles. Vienos grupės atstovai gavo pagloboti po šunį.
Rezultatai parodė, kad šunis globoję biržos makleriai buvo kur kas mažiau įsitempę už kontrolinės grupės atstovus. Malšinant psichinio streso padarinius šunys pasirodė veiksmingesni už vienus populiariausių hipertenzijos gydymo vaistų.
Svarbiau, kad žmonėms buvo atsitiktinai priskirtos šuns turėjimo ar neturėjimo sąlygos, todėl tarp dviejų grupių nebuvo asmenybių skirtumų ir jie negalėjo paveikti išvadų.
Įdomu, kad užkietėję miestiečiai ne tik jautė mažesnę įtampą, bet ir emociškai prisirišo prie savo gyvūnų. Kai baigėsi tyrimas, nė vienas nepasinaudojo galimybe grąžinti savo naująjį draugą ankstesniems šeimininkams.
Kodėl šunys ramina?
Siūlomos kelios teorijos, aiškinančios, kodėl turėti šunį yra gerai. Gali būti, kad kasdieniai pasivaikščiojimai palankiai veikia fizinę ir psichinę sveikatą.
Kiti įrodinėja, kad šunys elgiasi tarsi geriausias „nekritiškas draugas“: kantriai klausosi giliausių jūsų minčių ir niekada neišplepia paslapčių. Šiuo požiūriu šunys primena atsidavusį psichiatrą, nors su gauruotomis ausimis ir drėgna nosimi, bet už mažą kainą.
Kita teorija teigia, kad raminamai ir naudingai žmones gali veikti paprasčiausias šuns lietimas ar glostymas, buvo įrodyta, kad net slaugė gali pastebimai sulėtinti paciento pulsą, jei palaiko jam ranką.
Tačiau dauguma tyrėjų pripažįsta, kad vienas svarbiausių faktorių siejasi su socialiai naudingais šuns laikymo padariniais. Pasisukinėkite parke, kur žmonės dažnai vedžiojasi šunis, ir greitai pastebėsite, kaip geriausias žmogaus draugas skatina nepažįstamuosius užkalbinti vienam kitą.
Daugybė tyrimų patvirtino, kad pagrindinis laimės ir sveikatos šaltinis yra kitų žmonių draugija, ir panašu, kad šunų netyčinis, bet veiksmingas gebėjimas suvesti žmones yra svarbiausias veiksnys, gerinantis šeimininkų savijautą.
Šunys padeda žmonėms bendrauti tarpusavyje
Tačiau kaip šunims sekasi „rengti“ tokius susitikimus ir kokiems šunims šis darbas sekasi geriausiai? Tai pamėgino išsiaiškinti gyvūnų psichologė Debora Vels iš Belfašto Kvinso universiteto.
Viena eksperimento dalyvė po kelias valandas perpiet vaikštinėjo pirmyn ir atgal tuo pačiu taku vedina įvairiais šunimis. Kiekvienas pasivaikščiojimas trukdavo, kol tyrėja prasilenkdavo su 300 priešinga kryptimi žingsniuojančių praeivių.
Kitas eksperimento dalyvis sekiodavo įkandin, per kelis žingsnius, ir slapta fiksuodavo sutiktų praeivių elgesį: ar praeidamas pažiūrėjo į tyrėją, ar nusišypsojo, ar stabtelėjo šnektelėti.
Į tris pasivaikščiojimus tyrėja vedėsi gelsvą labradoro šunytį, suaugusį labradorą arba suaugusį rotveilerį. Į kontrolinius pasivaikščiojimus tris kitas dienas ji ėjo arba viena, nešėsi pusmetrinį rudą pliušinį meškiną (specialiai parinktą, kad trauktų dėmesį didelėmis rudomis akimis, trumpomis letenomis ir aukšta kakta) arba vazoninę juką.
Rezultatai (buvo sutikta 1800 praeivių, įvyko 211 pokalbių) atskleidė, kad pliušinis meškinas ir augalas patraukė nemažai žvilgsnių, bet nesukėlė daug šypsenų, ir beveik niekam nekilo noras kalbinti.
Šunys, priešingai, atkreipė žmonių dėmesį, sužadino šypsenas ir norą pašnekėti. Mažiausią nora plepėti kėlė rotveileris, matyt, dėl to, kad ši veislė asocijuojasi su agresija, o žmogui maloniau, kai ant jo kaklo nėra kąstinių žaizdų.
Ir priešingai, kai tyrėja vedžiojosi suaugusį labradorą arba šunytį, šnektelėti sustodavo maždaug kas dešimtas praeivis.
Šis eksperimentas nebuvo vienintelis, palaikęs nuomonę, kad žmonės sustoja pasišnekėti su tais, kurie vedžiojasi gyvūnus.
Ankstesnis tyrimas parodė, kad eksperimentatorė, sėdėdama parke ant suolelio, sulaukė daugiau praeivių dėmesio tada, kai greta tupėjo naminis triušis arba ropinėjo vėžlys, palyginti su tais kartais, kai sėdėjo viena ir pūtė burbulus arba šalia buvo pasistačiusi veikiantį televizorių.
Šis tekstas yra paremtas Ričardo Vaismano parašyta knyga „59 sekundės. Akimirkos galia tavo gyvenime„, kurią Lietuvoje išleido „Alma Littera“ leidykla. Rekomenduojame!
