Kur gauti vyriškumo XXI amžiuje?!

„…Tikrasis vyriškumas skiriasi nuo anatominės priklausomybės vyriškai lyčiai; tai ne natūrali būsena, kuri aplanko netikėtai, biologiškai bręstant, o labiau pavojinga ir dirbtinai sukurta „padėtis“, kurią vakarykštis berniukas, o šiandien jau bręstantis vaikinas turi įveikti nepaisydamas sudėtingų kliūčių. Vyriškumas (vyriškumo idėja), kaip kritinio slenksčio, kurį berniukas turi įveikti dėka išbandymų, sutinkama kiekvienam socialinio-kultūrinio vystymosi etape, nepaisant kitų alternatyvių vaidmenų pripažinimo. Minėta vyriškumo idėja sutinkama tarp paprastų medžiotojų ir žvejų, tarp žemdirbių, tarp išsilavinusių miesto gyventojų; ji sutinkama visuose kontinentuose ir bet kurioje aplinkoje: tiek tarp karių, tiek ir tarp tų, kurie niekada nežudė apimti įniršio.“ – Deividas Gilmoras „Vyriškumas procese“

Nuo senų laikų iki šiandienos vyrai nėra tikri dėl savo vyriškumo. Vyriškumas turi būti išgautas ir užtarnautas, todėl jis gali būti ir prarastas, tad potencialaus „nuvyriškėjimo“ prevencija visada buvo vyrų rūpesčiu.

Vyrams liepia būti „tikru vyru“ arba „elgtis vyriškai“ arba „tu ką, ne vyras?“. Būti įvertintam, kaip liurbis, o blogiausias variantas – „boba“ – neįtikėtinai žeidžiantis faktas daugeliui vyrų. Kad išvengtų minėtų „etikečių“, vyras siekia įrodyti savo vyriškumą kitiems, demonstruodamas drąsą ir įveikdamas išbandymus, susijusius su pavojumi, kova ir atlikdamas pereinamuosius ritualus, bet netgi po sėkmingo minėtų iššūkių įveikimo savo vyriškumą reikia nuolat palaikyti visą gyvenimą.

Moterų tarpe nėra lygiaverčio „dalyko“, kurį galima būtų palyginti su minėta vyrų fiksacija (įkyria idėja). Moterų nesmerkia „Еu moteris, ar ne?“ arba „Тa gi, būk moteris!“. Šiandien joms retkarčiais gali parekomenduoti būti labiau „ledi“, tačiau ant moters, kuri elgiasi vyriškai, nėra gėdingos žymės, ji netgi gali sukelti susižavėjimą. Dar kai kas – iš moterų nereikalaujama jų moteriškumo įrodymų; jis suvokiamas, kaip jų biologinės struktūros neišvengiamybė.

Deficitas, pavojus ir vyriškumo kultūra

Kodėl yra toks skirtumas tarp lyčių? Viena iš priežasčių – tai, be abejo, biologinis skirtumas. Mergaitės perėjimas į moteriškumą vainikuojamas pirmosiomis menstruacijomis (mėnesinėmis) ir „įrodomas“ nėštumu ir vaiko gimimu. Pastarasis įvykis, beje, ypatingai skatina moterį bręsti.

Tai gali dalinai paaiškinti neatitikimą tarp lyčių, tačiau kame gi slypi šaknys to spaudimo „būti vyrais“? Iš kur gauti to vyriškumo? Mano atsakymas toks: kuo sudėtingesnė aplinka ir kuo mažiau galimybių, tuo labiau akcentuojamas vyriškumas, kaip įkvėpimas ir tikslas.

Kodėl taip gali būti?

Gentyje ar visuomenėje, kur būdavo susiduriama su nepritekliumi, kur visada tvyrodavo pavojus būti užpultiems laukinių gyvūnų arba priešų, vyrai privalėjo veikti ryžtingai ir prisiimti sau medžiotojų, kovotojų, gynėjų vaidmenį.

Kadangi vyrai pasižymi fizine galia ir ištverme, be abejo, rodyklės pasisuko link jų. Ir nors pas vyrus gali būti gamtinis polinkis atlikti minėtus vaidmenis, nerti į pavojaus virtinę su tikimybe sužaloti save – nenatūralu abiejų lyčių atstovams (savisauga). Todėl visuomenei reikėjo būdo paskatinti vyrą rinktis vaidmenis, kurių nelabai kažkas norėjo, tačiau jie buvo būtini genčiai išgyventi.

Štai čia ir gimė galingoji „vyriškumo kultūra“. Visuomenėje, kur vyriškumas turi būti įrodytas įveikiant išbandymus ir kliūtis, jis (vyriškumas) nėra duotybė; ne kiekvienas vyriškos lyties atstovas gali jį įgyti. Todėl tie, kurie tą vyriškumą turi, jį užsidirbo, kas ir daro vyriškumą siekiamybe, vertinga ir reikšminga vyro asmenybės ir jo padėties gentyje dalimi.

Nesugebėjimas atitikti standartus veda į žlugdantį savo vyriškumo ir savo vietos kartu su kitais netektį. Todėl vyras privalo prasibrauti tarnaudamas visuomenei.

Mes galime pamatyti kitą šio reiškinio pusę, pasidairę į kai kurias kultūras, kurios istoriškai ignoruodavo lyčių vaidmenis. Šiose tautose įprastai nebūdavo didelio poreikio narsai ir, atitinkamai, mažai būtinybės kultivuoti vyriškumo kultūrą. Pavyzdžiui, pirmieji Taičio gyventojų lankytojai buvo labai nustebinti visiško skirtumų tarp lyčių nebuvimo. Moterys užimdavo vadovavimo ir valdymo postus, žaisdavo sportinius žaidimus kartu su vyrais ir apskritai gyveno lygybėje kartu su savo vyriškos lyties kolegomis.

Vyrai ir moterys rūpinosi buitimi ir dirbdavo tą patį. Taičio vyrai kalbėjo ir elgėsi moteriškai, anot vakariečių svečių, ir jie neturėjo jokio siekio ginti savo moteris arba išvaryti svetimšalius užkariautojus. Lytis netgi gramatiškai nebuvo išskirta Taičio kalboje.

Gyvenimo būdas Taityje paaiškina šios kultūros išsivystymą:

„Iš Taičio vyro reikia nedaug. Jie nemedžioja. Nėra pavojingų arba reikalaujančių daug pastangų veiklų, kurios būtų laikomos vyriškomis. Ten nėra karų arba ilgai besitęsiančių nesutarimų. Prancūzų kolonijinė valdžia buvo gan švelni suteikdama pagalbą klestint ir padedant nelaimingiems. Vietinė lagūna pilna žuvų… Žemė taip pat derlinga… Naminių gyvulių taip pat perteklius ir nėra jokios kankinančio vargo arba ekonominės kovos… Lakoniškas požiūris į darbą yra tradicija tikram Taičio gyventojui“.

Taičio vyrai nematė didelio skirtumo tarp lyčių ir nebuvo susirūpinę dėl vyriškos esybės demonstravimo arba savo vyriškumo įrodymo. Ten nebuvo jokios vyriškumo kultūros, kadangi nerūpestingumas ir gausa pašalino poreikį…

Yra dvi kryptis, susijusios su šia vyriškumo vystymosi teorija

Kai kurie stipriosios lyties atstovai yra pasipiktinę faktu, kad vyrams nuo seno reikėjo rizikuoti savo gyvybe vardan kitų gerovės ir atitikti vyriškumo kultūros standartus. Tačiau dar galima pasakyti, kad šis standartas teigiamai įtakoja vyrus, kadangi padeda išryškinti ir pagerinti tas savybes ir gebėjimus, kurie vyruose įdiegti gamtos, tačiau būtų paslėpti, jeigu nebūtų to, kas juos iškelia į paviršių.

Vyriškumas gerovės ir nerūpestingumo pasaulyje

Filosofai, nuo senovės graikų iki Tėvų-įkūrėjų, įspėjo, kad prabanga – tai nuodai, kurie daro vyrus silpnus ir sumoteriškėjusius. Pasaulyje, kuriame narsa nėra privaloma, nėra būtinybės žadinti vyrų būti medžiotojais/kariais/gynėjais, vyras nejaučia būtinybės prisiimti atsakomybę; taip nyksta vyriškumo kultūra…

Mes gyvename šiais laikais. Apskritai, bendrai paėmus, mūsų gyvenimas yra nerūpestingas ir patogus.

Mėsa atkeliauja į parduotuvę plastikinėje pakuotėje, karinė tarnyba nėra privaloma, o didžiausias pavojus, su kuriuo susiduriame – nesėkmingai užkliūti ir susimušti kojos pirštus. Visuomenė jau nėra įsitikinusi, koks turi būti šios dienos vyro vaidmuo, ir vyriškumo kultūra nusilpo.

Kas mūsų laukia?

Tai pereinamasis vyriškumo kultūros laikotarpis. Būtinybės įrodyti savo vyriškumą idėja neišnyko ir iki šiol juntama. Tačiau tuo pačiu metu liko mažai „poligonų“, kur vyras gali save išbandyti. Nėra vyrų genties, kad nuspręstų, ar vyras yra vienas iš jų, jokių pereinamųjų ritualų, nėra išbandymų (pagrindo), kuriuos reiktų pereiti. Vyrų susirūpinimo šaltinis: senovinis noras įrodyti savo vyriškumą susiduria su pasauliu, kuriame praktiškai nėra galimybės tai atlikti.

Nepaisydami šio susirūpinimo, kai kurie pasakys, kad minėta nerūpestingumo būsena, kuria mes mėgaujamės, yra gėris, kadangi ji leido susiformuoti lygesnei lyčių lygybei. Feministinis judėjimas prasidėjo 60-taisiais, nes tada jis jau galėjo įvykti; kadangi gamybinis ir sunkus fizinis darbas buvo pakeistas darbu ofise ir „baltomis apykaklėmis“, tiek vyrai, tiek moterys galėjo sėkmingai atlikti šiuos darbus. Be to, savo vyriškumo įrodymas ne visada buvo sveiku siekiu; pastarojo amžiaus vyrai siekė sustiprinti savo vyriškumo pozicijas demonstruodami savo privalumą, buvimą aukščiau už „kitus“. Jis buvo Vyras, nes jis nebuvo juodaodis, arba imigrantas. Vyriškumo išgavimas dažnai buvo vykdomas prievarta atimant vyriškumą iš kito vyro.

Taigi, kažkas gali pasakyti, kad mūsų amžiuje, kuriame kaip ir nėra poreikio būti medžiotoju/kariu/gynėju, juo labiau nėra reikalingas tradicinis vyriškumas; kad šiam terminui reikia suteikti naują apibrėžimą, pripažinti, kad technologijos palengvino mūsų gyvenimą, kad internetas – mūsų naujasis ginklas, mūsų naujosios ugnies kompiuteris… Kad vyrams nebereikia dalyvauti pasenusioje kovoje dėl vyriškumo. Taip… BET…

Negalima nesusimąstyti apie tuos, kurie pavadino I P.K. „karu, vardan visų karų pabaigos“. Šiandien mes gyvename lengvai ir patogiai, bet kas gali žinoti, kas mūsų laukia už kampo? Mes galime pasakyti, kad technologijos – tai mūsų naujasis ginklas, bet kas bus, jeigu visos šios technologijos „užsilenks“? O jeigu visi vyrai vėl bus priversti kautis? Iš atminties lenda globalinių katastrofų atvejai, kada vyrai narsiai bėga priekyje gelbėdami kitus.

Tikėtina, kad yra tų, manančių, kad savo vyriškumo cementavimas/įrodymas – tai kvaila idėja… Tačiau kas skubės į pagalbą, jeigu ištisa karta šito jau nekultivuoja?

O ką manai tu?