Metams bėgant pradedi šiek tiek kitaip į viską žvelgti, persitvarkai savo vertybių orientyrus – kitaip supranti paprastumą ir pagrindines vyriškas vertybes!
Ateina laikas, kuomet tave vis mažiau domina kažkieno kalbos, kuomet tave vis mažiau domina kažkokios intrigos ir kuomet tave vis labiau pradeda purtyti nuo dirbtinumo. Vis dažniau savo gyvenimui nudažyti iš begalinės spalvų paletės tu renkiesi paprastą pieštuką!
Paprastumas, kurį prieini įveikdamas daugumą įdomių gyvenimo tarpsnių, tampa tavo sprendimų pagrindu. Matuodamasis įvairias šiuolaikinio pasaulio „kietumo“ rūšis, išbandydamas daug „nelengvo“ galų gale prieini būtent šią paprastumo formą. Tai ne primityvus banalumas ir ne beprasmybė, tai tiesiog yra anapus sudėtingumo. Tai yra suvokiama ir natūralu.
Tu liauniesi švaistyti jėgas dėl menkniekių, pastebėti kažkieno nuomones, skaityti naujienas depresyviuose (taip taip, pas mus jie pagrinde depresyvūs) portaluose, tu liauniesi įvarinėti save į įvairius gero išsiauklėjimo šablonus ir kitus eskizus, remdamiesi kuriais ir springdami stengiasi gyventi žmonės robotukai. Tave vis labiau domina veikla vardan sielos, ne vardan pasaulio, ne vardan karjeros aukštumų ir žavesio tuščiose aplinkos akyse, o tik vardan sielos. Tu labiau domiesi sava kultūra, įdomiomis knygomis ir …
Vienintelis dalykas, kurio trūksta iki tokios būties pilnatvės – žmogus, kurio požiūris sutampa su tavuoju, nes priešingu atveju, vienatvėje tokie žmonės nusirita į utopinę melancholiją.
Apskritai, vyras be moters meilės pavirsta menkysta, su beprasmiškai pasikartojančiomis dienomis, vadinamomis gyvenimu, o moteris be vyro meilės – visiška durne.
Viskas, ko tau galų gale tereikia – tai mažas namelis, kur tu grįžinėsi po dvikovos su pasauliu… Tai vieta, kur išgirsti nerangius vaiko žingsnius, pamatai JĄ. Tą, kuri saugo šeimos liepsną, kuri išklausys tavo šiek tiek vaikiškas pastabas apie tai, kas vyksta kitapus namų durų (kadangi visi vyrai daugmaž yra vaikai ir tik su ja jie gali leisti sau tokiems būti). Vieta, kurioje tu dedi savo surauktą fizionomiją ant lentynos ir iš tikrųjų džiaugiesi gyvenimu!
Saunus straipsnis!