Praeitoje dalyje aprašėme flirto metu esantį akių kontaktą, nudelbtą žvilgsnį, plunksnų puikumą, delnų gestą ir moters teikiamus iššūkius: „Pasąmoninis Kazanova (I dalis)„. Šioje dalyje parodysime padėties įtaką mūsų pasitikėjimui ir susidomėjimui, keletą subtilesnių flirto technikų, geidulingų ženklų bei kaip viską užbaigti, kai susidomėjimas atslūgsta.
Padėtis rodo pasitikėjimą ir susidomėjimą
Stovėjimas (ar sėdėjimas) tiesiai vienam priešais kitą yra ryškus traukos ženklas, nes šitaip jūs, kalbant tiesiai, apnuoginate ir atsukate į kitą savo pažeidžiamą pusę. Paprastai kalbėdami būname pasisukę vienas į kitą 45 laipsnių kampu, nes stovėti tiesiai yra per daug intymu.
Visi gyvūnai žino, kad ši pusė yra labiausiai saugoma. Jei stovima pasisukus tiesiai vienas priešais kitą, vadinasi, arba žmogumi labai pasitikima, arba rodomas susidomėjimas. Dėl tos pačios priežasties gali atrodyti grėsminga, kai kas nors artinasi tiesiai iš priekio. Stovėdami per arti ar užsikvempę virš pašnekovo, pasirodysite nemaloniai įkyrūs, o ne nuolankiai pažeidžiami.
Kad atsisukus tiesiai į žmogų šis nemaloniai pasijuto, suprasite, jei jis ims liesti kaklą, apykaklę ar grandinėlę, jei ją nešioja. Jums tai ženklas fiziškai atsitraukti ar pakeisti pokalbio temą, nes dabar stovite per arti, arba kalbate apie ką nors, kas verčia pašnekovą nepatogiai jaustis.
Subtilesnė flirto technika
Kai kalbatės stovėdami vienas prieš kitą, flirto technika tampa kur kas subtilesnė. Galite pasinaudoti proga ir pasekti nesąmoningą pašnekovo elgesį. Ar susidomėjimą išduoda jo išsiplėtę vyzdžiai? Ar jis tiek atvėrė savo kūno kalbą, kad taip jūsų neliko tokių kliūčių kaip rankos ar kas nors kita?
Pažiūrėkite, ar jis remiasi į žemę abiem kojomis ir nesirengia išeiti. Dabar galite griebti tų santykio plėtojimo metodų, kurių negalėjote panaudoti, kai stovėjote toliau vienas nuo kito. Jei viską darote gerai, netrukus pradėsite kūno kalba sekti ir vadovauti vienas kitam.
Sakykime, jūsų pokalbis tęsiasi ir po kurio laiko susėdate ant sofos ar blogiausiu atveju ant kėdžių. Čia galioja tos pačios taisyklės. Jūs ir toliau šalinate tarpusavio kliūtis. Negerai sėdėti užkėlus koją ant kojos, nors tai ir patogi poza, bet koja irgi yra kliūtis. Abi pėdos turėtų remtis į grindis. Dar viena kliūtis, kuri dažnai pašalinama šioje stadijoje, yra akiniai. Juos arba padedame į šalį, arba kilstelime ant kaktos.
Kaip žinote, susidomėjęs žmogus yra budrus, kupinas energijos ir jums kalbantis sėdi palinkęs į priekį. Jei pašnekovui patinka jūsų draugija, jo rankos ir kojos turėtų būti ramiai padėtos ir atpalaiduotos, o ne užsiimti smulkiais darbeliais ar belsti į grindis. Atkreipkite dėmesį į arti veido laikomas rankas.
Geidulingi signalai
Dar vienas ženklas, jeigu jis nebuvo parodytas iki šiol, yra diskretiški prisilietimai prie savęs ar tokių dalykų kaip taurė vyno. Pagal tai, kaip plėtojasi judviejų santykiai, tai gali rodyti, kad pašnekovas jaučiasi suvaržytas ir jam trūksta pasitikėjimo savimi.
Tada, tikėtina, jis taip pat liečia sau kaklą, o jo žvilgsnis klaidžioja. Bet jei santykiai geri, minėti judesiai yra ne kas kita kaip nesąmoningas simboliškas glostymas, nukreiptas į jus. Su tokiu elgesiu susijęs ir ko nors dėjimasis į burną. Šį kartą nekalbame apie traškučius ar sumuštinius su sūriu.
Pradedame čiulpti ir kramtyti alyvuoges, ledo gabalėlius, šokoladą ir ką nors kitą, ką galima geidulingai vartyti tarp lūpų, taip pat lyžtelėti (lūpas, o ne alyvuoges). Gali skambėti juokingai, bet aš nejuokauju. Kas sakė, kad mūsų pasąmonės technikos įmantrios?
To nereikia, nes liktų mūsų nepastebėtos. Žiūrėti į savo dėmesio objektą, kai šis valgo ar geria, mūsų pasąmonei beveik nepakeliamai gašlu.
Lyg viso to dar nepakaktų, nusprendžiame šiek tiek atlaisvinti drabužius ir atsipalaiduoti. Atlaisvinamas kaklaraištis, prasegamos marškinių sagos, nusivelkamas švarkas ar megztukas, moterys mielai nusiauna batus, paleidžia plaukus ar bent jau supa ant kojos basutę.
Iš tikrųjų darome ne ką kita, o pradedame pamažu nusirenginėti. Net nepagalvojate nieko kita, išskyrus tai, kad jaučiatės labai maloniai. Ką tik rimtai pradėjote poravimosi šokį.
Kai susidomėjimas išblėsta
Grįžkime prie jūsų ir sofos (ar kėdžių). Jeigu jau pavargote nuo savo pašnekovo ir supratote, kad pakaks, neabejotinai žinote, kaip pasikeitė jūsų elgesys. Paprasčiausiai imatės veiksmų, priešingų tiems, kurie atliekami kuriant santykį.
Sugrąžinamos kliūtys: užsidedate akinius, apsivejate save rankomis (pavyzdžiui, laikydami kokius nors daiktus), po kėde sukryžiuojate kojas (taigi pėdos jau nebesiremia į žemę) arba uždedate vieną ant kitos. Kūnas įsitempia. Nutraukiamas akių kontaktas.
Klasikinė elgsena – susidomėti nematomų dulkių valymu ar krapštyti nuo drabužių nesamas dėmes. Gana greitai kitas asmuo atsikelia ir sako pastebėjęs žmogų, su kuriuo turi pasikalbėti, atsiprašo ir dingsta.
Kai grįžtate prie savo draugų ir jie pasidomi, kur buvote dingęs, atsakote, kad kalbėjotės su nepažįstamu žmogumi. Ir viskas. Neprisimenate, kad visą pusvalandį šokote „sexy yes – sexy no„.
Pabaigai
Viskas, ką aprašiau, vyksta be jokių žodžių. Kaip jau supratote, galima kuo puikiausiai parodyti tokį elgesį nebūnant itin diskretiškam ir tuo pačiu metu išoriškai plėtoti kasdienišką pokalbį.
Tik pagalvokite, kaip būtų efektyvu, jeigu jūsų žodžiai sutaptų su veiksmais. Pasimokykite santykio plėtojimo ir nežodinio bendravimo gudrybių ir nebus įmanoma jums atsispirti.
Viskas gali vykti daug ilgiau, žinoma. Visai kaip su dviem kolegomis darbe – visi puikiausiai žino, jog kažkas vyksta, kad ir kaip atkakliai juodu tai neigtų. Kiekvienas susidūrimas prie kopijavimo aparato yra mažytė apnuogintų riešų, išsiplėtusių vyzdžių, lūpų drėkinimo ir susitikimų tiesiai vienam prieš kitą serija.
Tai gali vykti ilgų ilgiausiai – jei daugiau nieko nenutinka, labai tikėtina, kad tai tęsis dar ilgai. Mes, žmonės, esame socialūs gyvūnai. Kad gerai jaustumės, mums svarbu gauti kitų pripažinimą ir patiems pripažinti kitus gaujos narius. Nebūtinai turi būti kas nors daugiau.
Šis tekstas yra paremtas Henriko Feksuso parašyta knyga „Minčių skaitymo menas„, kurią Lietuvoje išleido „Alma Littera“ leidykla.
Vitalija Čižauskaitė
