Kadangi „Aš Vyras“ – tai žurnalas vyrams, dauguma skaitytojų sako, kad aš šališkas ir nuolat aukštinu vyrus. Aišku, kiekvienos lyties atstovams malonu, kuomet apie juos kalbama gerai, tačiau noriu parodyti, kad laikausi labiau neutralios pozicijos. Taigi, pradėkime ekskursiją po praeitį. Tai bus 5-6 dalių tekstas apie gan jautrias temas, tokias kaip: feminizmas ir jo rūšys, androgeniškumas, pickup’as. Tikiuosi, kad perskaitę viską Jūs pamatysite ryšį tarp minėtų, sakyčiau, fenomenų ir būtų labai įdomu sulaukti jūsų nuomonės apie dabartinę situaciją lyčių frontuose… taigi, pradedame.
Žmogus kuria šeimą ir neretai nusivilia gauta kūryba. Teoriškai jis visuomet bus nusivylęs todėl, kad jo paties sukurtas pasaulis skirsis nuo to, kokį žmogus įsivaizdavo, kadangi sukurtas pasaulis niekada nebus identiškas įsivaizduojamajam. Idealios šeimyninės laimės gurmanams toks neidentiškumas – neišsenkantis chroniško nusivylimo bei naujų šeimyninių židinių paieškos šaltinis. Likusieji tiesiog riboja savo pretenzijas, pavyzdžiui, stengiasi nepastebėti nereikšmingų trūkumų.
„Nejaugi neįmanoma sukurti šeimos pasaulio pagal tai, kokį tu jį įsivaizduoji?“ – paklausite Jūs, o po to (natūralu) pridursite: „Kame slypi nusivylimų priežastis ir ar įmanoma jų išvengti?“
Apskritai, kaip išvengti nusivylimų, panašių į skelbiamus internete: „Iki 40 metų nugyvenau, tris kartus tekėjau, taip ir nesupratau, kam reikalingas VYRAS (apart pastojimo ir sekso)… Ir neieškau, ir nelaukiu. Man apskritai dzin, apart sekso, bet čia vėl mažas keblumas – vyro nėra, o meilužio nereikia )))))) šuo ant šieno )))))) pačiai juokinga…“.
Į panašią žinutę trumpai neatsakysi, nors paprasčiausia būtų apkaltinti žinutės autorę nesugebėjimu kurti šeimos! Tačiau bėda tame, kad panašių „nusivylimų“ pasigirsta vis daugiau ir daugiau, tai iš vyrų, tai iš moterų. „Nejaugi visi jie nemoka kurti šeimos?“ – paklausite Jūs ir šiek tiek sutriksite, kuomet rinkdamiesi santuokos rūšį panorėsite patikslinti šeimos tipą. Išties, žmonija priveisė daugybę įvairiausių santuokų: civilinę santuoką, svečių santuoką (taip taip, yra ir tokia, jeigu dar negirdėjote), bažnytinę santuoką… – signalizuodama jomis tai, kad ankstesnė santuokos rūšis (patriarchalinė) jau nebetenkina jos. Santuokos, jų tarpe ir registruotos metrikacijos rūmuose, ir bažnytinės, traška braška ir yra (irsta) pradiniame etape – jaunavedžių šlifavimosi (apsitrynimo) periodu. Vienas kito nesupratimas šeimoje siekia viršūnę! „Vat anksčiau tai būdavo“, – atsidus patriarchato, „domostrojaus“ (rus. домострой) šalininkai, nesuprantantys šeimos vertybių pokyčių priežasčių. Kas gi vyksta?
Galima atsakyti taip: „Vyksta lėta šeimos instituto revoliucija“ , – tačiau aš manau, kad smalsiam protui tokio apibrėžimo nepakanka. Pirmiausia, jam (protui) norėsis identifikuoti revoliucionuojantį visuomenės sluoksnį, o po to sužinoti: kas ir kaip vyksta… Tačiau apie viską iš eilės. Kad išanalizuotume šeimos židinio griūvimo priežastis, pradžiai apžvelgsime jo saugotojos – moters įnašą, o po to ir vyro.
Patriarchalinėje šeimoje vyrui ir tėvui priklausydavo visa valdžia. Moters gyvenimas buvo „užrakintas“ šeimos židinio rėmuose. Ji visuomet būdavo išlaikytinės pozicijoje: pradžioje tėvo, o po to vyro ir jautėsi kaip nuosavybė, ekonomiškai priklausoma vergė. Ji rūpinosi namų ūkiu, buvo mama. Dirbamas namuose moters darbas niekuomet neturėdavo vertės visuomenės ekonominiuose santykiuose. Be to, jis yra pašalintas iš socioekonominių visuomenės santykių, o tai visuomet pabrėždavo „pažemintą“ moters poziciją apskritai, jos nuolatinę priklausomybę.
Patriarchalinėje šeimoje vyras užimdavo visos nuosavybės (turto) ir tuo pačiu gamybos priemonių savininko poziciją. Būtent tokia būdavo šeima pradiniuose kapitalistinės visuomenės formavimosi etapuose, kuomet valstiečių darbas buvo pagrindinis. Tolimesnė kapitalizmo raida sukėlė masinę valstiečių migraciją į miestus.
Augo miestai, pamažu keitėsi moterų darbo pobūdis: moteris pradėjo dalyvauti materialinių gėrybių gamyboje. Darbuotojas jau nebegalėdavo būti gamybos priemonių savininku, kas jau savaime pakirsdavo jo autoritetą prieš žmoną ir vaikus. Proletarai gyveno pardavinėdami savo darbo jėgą (jeigu galima taip išsireikšti), o kapitalistinei gamybai reikėjo ne tik vyriškos, bet ir moteriškos darbo jėgos. Šiame etape moteris aktyviai įsilieja į visuomeninę gamybą ir jos darbas įgyja vis didesnę socialinę reikšmę. Moters darbas su atitinkamu, mažu atlygiu yra naudingas kapitalistui, tačiau kapitalistas tuo pačiu sumažina ir vyrų atlyginimus. Apskritai, ekonomine prasme šeima nieko neišlošia.
Darbo klasėje prasidėjęs moters statuso pokytis galiausiai palietė visą visuomenę. Kuriamos moterų sąjungos, bendrijos ir panašiai. Periferijose išlikęs moterų „bejėgiškumas“ įžiebia moterų kovą dėl lygių teisių. Gimė feministinis judėjimas, apjungęs visas moteris…
II dalyje panagrinėsime feministinius judėjimus: liberalųjį, marksistinį, kultūrinį bei esencialistinį! Jums patiks!
