Vyrvaikiškumas arba kodėl vyru tampama tik moters dėka!

„Kol jūs žinote, kad vyrai, kaip vaikai, jūs žinote viską!“ – Koko Šanel

Šviesos spindulys geriau matomas tamsoje, o šešėlis – šviesoje. Taip ir vyriškumas – ryškiai matosi moteriškumo fone. Jeigu nori patikrinti save, koks tu vyras, pastebėk, kaip tu reaguoji į tris pagrindinius moteriškumo reiškinius: gamtą, nežinomybę ir moterį.

Kai vyrai nori būti vyrais, jie visų pirma stengiasi būti ne moterimis! O Veltui… Vyriškumo trūkumas ne moteriškume, o nebrandume. „Neužaugęs“ vyras, vyras – vaikas – štai kur darbo vieta, štai kur mūšio laukas. Vyras – ne tas, kas turi kiaušus, o tas, kuris suvyriškėjo, visa kita – dirbtinio vyriškumo žaidimas – vyrvaikiškumas (kito žodžio nesugalvojau, esmę supratot ;) ).

Vyriškumas neatskiriamas nuo moteriško prado. Mūsų protėviai mokėdavo iš berniukų padaryti vyrus trijų etapų metu. Pirmasis etapas – gyvenimas tarp moterų, kuomet berniukas auga motinai „po sijonu“ ir čiulpia papą. Antrasis etapas – be moterų, kada rėkiantį berniuką atima iš mamos ir atveda į grynai vyrišką kompaniją. Ten jis įgyja medžiotojo, meilužio ir tėvo įgūdžių, paruošiančių jį trečiam etapui – sugrįžimui pas moterį, kada jau brandus vyras kuria šeimą. Paaiškinau supaprastintai, tačiau esmė aiški – vyras tampa vyru tik esant moteriai. Moteris – jo veidrodis, motyvacija ir galutinis vyriškumo rodiklis.

Šamanas Arkanas Lušvala (ang. Arkan Lushwala) savo knygoje „Juodojo jaguaro laikas“ (ang. The Time of the Black Jaguar) rašo, kad ryšio su protėvių išmintimi nutrūkimas atvedė į normalaus vyrų brendimo krizę. Vyrai gauna plikę taip ir nepatyrę iniciacijos, kuria pasaulį pagal savo, berniukišką būdą. Pasaulis, kuriamas vyrų-berniukų, tolimas nuo rojaus, jame tampa vis sudėtingiau kvėpuoti ir gerti, jame iškrypsta laisvės ir laimės sąvokos, jame dominuoja pinigų ir galios kultas, o meniškumas ir nepanašumas vadinamas silpnybe. Svarbiausia, kad jame nejauku moterims.

Nejauku, nes pasaulis kuriamas neatsižvelgiant į jų norus. Moters pradas vaikui – vartojimo šaltinis, metaforinė krūtis. Berniukas tik ima ir tai normalu, kol jis berniukas. Bet jeigu „berniukui“ jau virš 30, o jis vis ima? Čiupimo-čiulpimo refleksas tampa destruktyvus… Pradeda griauti…

Vyras-vaikas, neturintis bendravimo su moteriškuoju pradu patirties, jaučia grėsmę ir stengiasi ją nuslopinti. Vieni eina prievartos keliu, stengiasi visaip pažeminti moterį, kiti ir toliau „čiulpia papą“, elgiasi, kaip sugadinti vaikai, manipuliuoja, reikalauja padidinto dėmesio, žaisliukų, kelia isterijas, jeigu kažkas būna ne taip.

Kiti du moteriškumo pavidalai/reiškiniai taip pat nekomfortiški pagal vyrvaikius. Nežinomybė smaugiama totalia kontrole, ilgalaikiu planavimu.

Prievarta atimtos krūties aidai girdimi vyrų širdyse. Vyrų, kuriuos visuomenė (dėl nesusipratimo ar todėl, kad jų beveik nebeliko) vadina tikraisiais. Ofisinis planktonas aklai ieško „šiltos vietelės“, stumdydami kaimynus, aukščiausias pagarbumo pasiekimas – tai „prisisiurbti prie naftos vamzdžio“, o nugalėjus konkurentus išgirstamas skardusis „Čiulpkit!”

„Čiulpinukų“ kultūra lobuoja savo vaidmenų modelius. Klaidingo vyriškumo įvaizdžiai visur, nuo Holivudo iki naujienų laidų. Vyrvaikiškumas šiais laikais vertingas.

O moterys laukia, kai kurios skundžiasi: „Vyrai kažkokie ne tokie“, kai kurios prisiderina, vystydamos vyriškumą savyje ir gesindamos savyje moteriškumą. Tuo tarpu pasaulis tampa vis mažiau subalansuotas. Giliausio moteriško prado netekimas šiuolaikiniame pasaulyje vyksta medžių kirtimo miškuose greičiu!

Kas yra tikrasis vyras?

Ką reiškia tikrasis vyras? Profesorius Deividas D. Gilmoras (ang. David D. Gilmore) knygoje „Vyriškumas vystymosi procese“ (ang. Manhood in the Making) pasakoja, kad vyriškumo slenkstis ten, kur berniukas pradeda duoti daugiau, nei suvartoja. Juk tame ir yra brandumas!

Gerai, šiuolaikiniai vyrai neturi senolių, išmintingų tėvų, teisingų ritualų. Vietoj tėvų pas juos Rembo, vietoj iniciacijų – kariuomenė, sportas ir verslas. Už ko kabintis? Kaip identifikuoti savo vyrvaikiškumą ir įveikti jį? Kas padės atrasti tą tikrąjį vyriškumą? Teisingai – moterys!

Pirmuoju žingsniu turėtų būti grįžimas prie moteriškų pradų, moters savyje pripažinimą, t.y. tokių savybių, kaip švelnumas, rūpestis, nuolankumas, išmintis, nuojauta. Pripažindami moterį savyje vyrai mokosi gerbti moterišką pradą, suteikti atramą. Ne todėl, jog jie taip turi daryti, o todėl, kad kitaip nesugebės. T.y. suvokdami tai, kas parašyta šioje pastraipoje, jie sugebės uždauginti savyje tikrą vyrą.

Vyrų savybės, kaip ir bet kokios žmogaus savybės, ugdomos. Jas galima išvystyti, pademonstruoti, prarasti. Kaip tu sužinosi, koks vyriškas tu esi dabar? Moters pagalba!

Kai kurie vyrai moka nustatyti, orientuotis savo vyriškumo skalėje pagal savo moterų elgesio pokyčius. Vat pasigiria vyrai ir pakšt – pasižiūri jos su motiniška šypsena veide – tikrai, kažkaip vaikiškai tas pagyrūniškumas pradeda atrodyti. Vat pasielgia išmintingai vyrai ir jų moterų akys tiesiog švyti nuo dėkingumo ir pagarbos. Kai vyrai veltui švaisto laiką ir jėgas, moters judesiuose atsiranda nerimas – šeimoje garuoja vyriškumas, ką daryti? Kai vyras tampa sėkmingas, moteris tampa švelni, nuolanki ir velniški seksuali. Moterys dresuoja vyrus ir, Dievuliau, jiems tai patinka! Tačiau problema tame, kad šiuolaikiniams vyrams sudėtinga identifikuoti tikrai vertą dėmesio moterį. Dabar jų sąmonė bombarduojama seksu, jų galvos trankomos pamatais, išimtais iš Maslovo piramidės, bet apie tai gal kitą kartą.

Moterys nori susigrąžint savo vyrus, brandžius, duodančius, kad jos sugrįžtu pas save, prie moteriškumo šaltinių. Vyras – kaip saulė, kuria mes, moterys, galime pasitikėti, kad ji patekės kas rytą. Tokio vyriško dėmesio ir rūpesčio stabilume moteris galės atsipalaiduoti ramiuose vandenyse, pražysti ir pripildyti pasaulį to, vardan ko ji sukurta – gyvybės ir meilės!