Kaip būtų nuostabu, jeigu visame pasaulyje būtų tik viena ir vienintelė skandalų bei skyrybų priežastis. Arba bent jau penkios…. Tačiau, deja, jų nemažai ir kiekviena velka iš paskos dar vieną. Konfliktai šeimoje – tai tikras naujai sukurtų šeimų pragaras.
Priežastys susipina, susiformuoja nuoskaudos ir konfliktai, kurie tampa nuolatiniu srautu, virstančiu siaubingu uraganu, nušluojančiu visą dviejų žmonių santykių darnumą.
Jeigu meilė neužgeso, ji sugeba atlaikyti išbandymą, būna netgi taip, kad ji įsiliepsnoja nauja, dar nematyta liepsna, kylančia iš mažos žiežirbos. Meilė išeina – ateina suirzimas, o jis nėra pajėgus kovoti su problemomis. Suirzimas gali tik kaupti problemas ir gadinti „namų orus“.
Štai sąrašas priežasčių, dėl kurių santykiuose kyla „žemės drebėjimų“ ir „vulkanų išsiveržimų“:
- Neteisingas vaidmenų pasiskirstymas šeimoje.
- Neteisingas vieno partnerio elgesys su kitu partneriu.
- Skirtingi požiūriai į gyvenimą.
- Seksualinės krizės, nusivylimai partneriu.
- Vieno ar abiejų partnerių tėvų kišimasis į su vaikais susijusius reikalus.
- Žalingi įpročiai (narkotikai, alkoholis, lošimai, chroniška neištikimybė).
- Ligos (psichinės, nepagydomos fizinės, dvasinės). Būtinybė visiems šeimos nariams prisitaikyti prie gulinčio ligonio arba personažo, vakar pragėrusio televizorių.
- Kova dėl valdžios ir pirmavimo šeimoje.
- Bendros komunikavimo problemos (nepasitikėjimas, baimė, artumo ir atvirumo deficitas).
Susitinka pora – prasideda „apsitrynimai“, kiekvienas demonstruoja savo „reprezentacinį klipą“, pasakoja apie save, savo pomėgius ir tai, ko Jis arba Ji nemėgsta. Pareiškia apie savo poreikius ir lūkesčius, užduoda klausimų, svarbių ir nelabai.
Ar Jūs kada nors girdėjote, kad romantinius santykius pradedantis žmogus sakytų: „Laikui bėgant manyje išsivystys štai tokios bjaurios savybės: aš pradėsiu storėti ir pamažu nusigersiu?“ Ne! Niekada ir niekada! Troškimas patikti pradiniame etape palaikomas visose situacijose. Šis periodas – tai „povo džiūgavimas“!
Santykių pradžioje nepageidautini mylimosios poelgiai sukelia lengvą nepasitenkinimo šaltuką, o besiritantis nuo laiko kalno vėsus gumuliukas pavirsta baisia ir dundančia lavina. Pirmas nusivylimas mus pasiglemžia, kuomet mes pradedame suvokti, kad įsimylėjimą Dangus mums padovanojo, o meilė – tai jo suteiktas kreditas. Ir, kad išvystytumėm meilę toliau, iki sutuoktinių ir jų tėvų santykių, turime be galo daug investuoti: laiko, sveikatos, pinigų, širdį, jausmus, dėmesį ir švelnumą…
PIRMOJI PRIEŽASTIS
Gal meilė ir netrunka tris metus, bet yra 4 meilės laikai!
Štai ji, pirmoji priežastis, dėl kurios pykstasi mylintieji: dažniausiai šykščiausias, kaip taisyklė, būna tas, kas daugiausiai myli „Pavasarį“.
„Vasarą“, santykių įkarštyje būtent jis tampa visų priekaištų „autoriumi“. Sudėtingą „Meilės rudenį“ iniciatyvos imasi tas, kuriam santykiuose būna sunkiau, ir iš jo pusės pradeda byrėti priekaištai ir nepasitenkinimas. Jis jaučia, kad „Žiemą“ jam arba jai lemta likti vienam(-ai), ir minėtu būdu pradeda protestuoti.
Po skyrybų, „Žiemos šalnų“ periodu, palikto žmogaus sieloje apsigyvena nuoskauda, kad iš jo atėmė nors ir nedaug dėmesio ir šilumos, kurių, tikėtina, jis nevertino tada, kada buvo galima ką nors pakeisti.
Vėl gi, „ką turime – nesaugome“… Ir šioje vietoje geriausias sprendimas – ryžtingai pašalinti iš santykių marketingą, nutraukti abipusių skausmų, bėdų ir nuoskaudų srovę ir prisiminti senolių pasisakymą: „Nėra geresnio draugo nei žmona“, ir atiduoti viską ir dar šiek tiek tol, kol Jūs sugebate „kvėpuoti“ mylimo žmogaus kryptimi. Meilė nevirs neapykanta, jeigu mes esame pajėgūs atsipeikėti ir pamatyti, kad laikas tučtuojau užkimšti kaltinimų ir skaudinimų „fontaną“.
Įžeidinėjimas ir skandalai – labai bloga dirva saviraiškai. Trokštantis „nuskandinti“ kitą, žmogus nemato, kad jis pats skęsta! Dar viena gera citata: „Kare nebūna nugalėtojų“… Kažkas pasakys, kad nesklandumai ir bėdos šeimoje atsitinka todėl, kad buvo neteisingai pasirinktas partneris. Tačiau nebūna visiškai klaidingų pasirinkimų, juk tam tikros partnerio savybės mums tinka, juk ne viskas mus erzina.
ANTROJI PRIEŽASTIS: lyderystės klausimas
Kol aiškinsitės, kas svarbesnis, kentės Jūsų vaikai!
Jeigu įsimylėjėliai laimingi, jie nusileidžia vienas kitam, jiems nėra ko dalintis ir nėra priežasties „pūsti žandų“. Kiekvienas – „vyriausias“ kažkur, savo srity, nepakeičiamas ir nepakartojamas.
Kažkur ties vidurine santykių faze prasideda perkainavimai, ateina nesupratingumas, nepasitenkinimas partneriu, dingsta gebėjimas „išgirsti“ vienas kitą, pasirodo nesugebėjimas susitarti. Tokiu būdu pasireiškia pilnavertė šeimos santykiu krizė. Ir tada vienas savo nuomonę iškelia it vėliavą, o kitas atlaidžiai kaip „išmintingesnis“, sutinka nusileisti, „kad tik būtų ramiau“. Kompromisas jau nebebūna prioritetu, nuomonių konsensusas dar įmanomas, tačiau dažniausiai, kaip jau ir minėjau, kažkuris iš poros narių sąmoningai nusileidžia ir problema įgyja chronišką atspalvį.
Reikalavimai, pretenzijos ir priekaištai, ultimatiniai pareiškimai, bliovimai ir riksmai – pagrindiniai „meilės rudens“ požymiai. Ir štai mūsų išaugintas augalas vietoj sultingo ir skanaus vaisiaus sunokina prieštaringumų sėklą. Jis ir ji pradeda aiškintis: kas ilgiau miegojo, kas labiau pavargo, kas atlieka pagrindines pareigas, kas gyvenime pasiekė daugiau. Kol vienas nesutraiškys kito savo viršenybe, neatsiras pasitenkinimas pergale sutriuškinus partnerį. Sunkiau tampa tam, kuris jaučia didesnį meilės poreikį, kuriam svarbiau išsaugoti santykius. Būtent dėl to jis dažniau nusileidžia.
Senoliai sakė: „Iš tiesų mylintis nesiekia valdžios, jos siekia nykstantis ir apdairus“. Kol yra švelnumo ir jausmų, kažkas lyderiauja ir visada būna mažiau konfliktų. Taip būna bet kokių santykių pradžioje. Harmoningai išvystytų santykių terpėje dažniausiai gimsta plaukiojanti arba lanksti sąveikavimo sistema.
Arčiau „meilės šalnų“ nusileidžiama vis rečiau ir rečiau, o pretenzijų – daugėja ir daugėja.
TREČIOJI PRIEŽASTIS
Kas tas šeimos biudžetas?
Proziška šeimos biudžeto tema konfliktuose užima toli gražu ne paskutinę vietą. Visi supranta, kad pinigai – tai trąšos mūsų daigeliui. Su pinigais turi būti elgiamasi apdairiai, būtina juos kontroliuoti. Šeimoje būtina reguliuoti pajamas ir išlaidas, tai, kaip vyksta procesas iš esmės ir yra šeimos santykių indikatorius.
Dažniausiai poros pasirenka bendrą, dalinį arba atskirą biudžetą. O kas būtų, jeigu pasistengtumėt ir apjungtumėt minėtus biudžetus, sukurdami tris skirtingas pinigų krūveles skirtingose vietose?
Pirma pinigų krūvelė – bendra piniginė, kiekvienas dalyvauja jos pildyme, bendrai priimami sprendimai kaip leisti pinigus. Tai labai patogu žmonėms, kurių vienodos pajamos arba šeimoms, kur vienas yra išlaikytinis (dar prieš 50 metų net į galvą nešautų, kad tai gali būti vyras, bet mūsų laikais, deja, tai skamba jau ne taip šokiruojančiai, ir daugelis priimtų normų nustojo būti nepajudinamos!). Ir dažniausiai, vis dėlto, nedirba žmona.
Kai yra bendra piniginė, žmonai nereikia kiekviena kartą aiškinti Jums, kodėl būtent tokios sumos reikia buitinėms išlaidoms. Taip pat tai apriboją ją nuo pamąstymų: „vėl nedavė pinigų šeimos poreikiams tenkinti, už butą sumokėti, gydytojams ir vaiko pedagogams. Jis šykštus ir neatidus, bejausmis ir sadistas?“. Taigi bendroje piniginėje neturi būti milžiniškų sumų. Ten gali gulėti popieriaus lapas ir pieštukas, kuriuo kiekvienas užsirašys, kiek pinigų jis paėmė. Iš ten pinigų gali paimti vaikas, būtinai papasakojęs, kam jis tuos pinigus išleido. Minėtas atvirumas apsaugo daugumą tėvų nuo atviro ir neatskaitingo „skolinimosi“ iš jų pačių piniginių.
Ir taip mes pamažu pereiname link antros pinigų krūvelės, skirstomos į „individualias kišenes“. Ar reikia nedirbančiam šeimos nariui (moteriai arba vaikui) skirti lėšų pragyventi? Būtina! Apsimokėti sąskaitą už mobilų, pusryčius, pravažiavimus – visą tai paskaičiuojama ir finansuojama savaitei. Tokiu būdu išlaikytinis išmoksta teisingai naudoti lėšas ir nereikalauti kasdienių subsidijų.
Kažkas nepatinka – taupyk arba eik dirbti! Tik tokiu būdu santaupos (dar žinomi kaip „zanačkė“) nevirsta rimtu melu, t.y. – tai asmeniniai pinigai, o ne nuslėptos pajamos, kuomet kenčia šeimos biudžetas. Kuomet uždirbančiojo nebegerbia, nebedėkoja jam, nebeprašo ir nebegiria, pas jį ateina „piniginė rupūžė“. Maitintojui atrodo nesąžininga tai, kad jis šeimai atiduoda viską iki paskutinio lašo, stengdamasis būti atviras ir sąžiningas. Ir jeigu jo įnašas į šeimą pradedamas suvokti kaip būtinybė, jis gali įsižeisti. O būna ir tokių atvejų, kai naminiai pabaldūnai dar sugeba pareikšti priekaištų, pvz.: galėtum ir daugiau atnešti!
Kad nekiltų panašių absurdiškų situacijų ir kad suformuotumėt pinigų leidimo taisykles, visus minėtus momentus reikėtų aptarti iš anksto, o ne nutylėti. Bendrai priimami sprendimai, susiję su išlaidomis ir lėšų kaupimu – rodiklis, kad pingai nevaldo sutuoktinių.
Trečioji krūvelė – šeimos taupyklėlė. Nesvarbu, ar tai – banko sąskaita, namuose esantis seifas arba lipnia juosta už paveiklso priklijuotas polietileninis paketas – svarbiausia, kad „mes kartu taupom pinigus!“. Jų gali prireikti ir namui, ir automobiliui arba kieno nors išsilavinimui, arba apskritai „juodai dienai“ – nesvarbu. Svarbu – „mes“, svarbu – „kartu“!
Bendras sprendimas – geras materialinių klausimų šeimoje sprendimo rodiklis, o šantažavimas pinigais – siekimas nuslopinti, spręsti savo problemas ir kompleksus mylimo žmogaus sąskaita.
KETVIRTOJI PRIEŽASTIS
Kas baisiau: neištikimybė ar nepasitikėjimas?
Poros dažnai suyra dėl neištikimybės ir šeimos etikos nepaisymo. Šis punktas – tobula priežastis skandalams ir perversmams. Tik „Žiemą“, kai daugiau nebelieka dėl ko bartis, kiekvienas dalyvaujantis skyrybos pastebi pretenzijų ir pasiteisinimų beprasmybę. Čia pat priskirkime ir kylančius neigiamus jausmus – neapykantą, nepasitenkinimą, suirzimą, kylančius dažniausiai dėl prieštaringos žmogaus jausmų kilmės. Kai Jūs esate nepatenkinti partneriu, visur pastebite tik priežastis prisikabinti. Erzina viskas: manieros, elgesys buityje, charakterio ypatybės, asmenybės bruožai. „Ne taip stovi, ne čia guli!“.
Santykių pradžioje kažkuris iš dviejų atsiriboja, skiria laiko „garui nuleisti“, o ilgai gyvenant kartu psichologinio suderinamumo problemos išlenda ir tarakonai ant balto lapo. Vienas elgiasi blogai, kitas taip pat „augina“ savyje neapykantą.
Patarčiau tik nusiteikimą ir savo paties emocijų ir suirzimo kontrolės technikas. Svarbu išmokti priimti sutuoktinio(-ės) asmenybės bruožus, kaip objektyvią realybę, suprasti, kad visko nepakeisi. Patariu pačioje santykių pradžioje atidžiai išnagrinėti būsimą santuokos partnerį, o po vestuvių – prisimerkti ir matyti mažiau.
„Ne! Nė už ką!“ – pagrindinis žmonų ir vyrų šūkis „meilės rudens“ laikotarpiu. Troškimas prieštarauti ir atsikirtinėti – švyturėlis, sufleruojantis, kad meilė išeina. Svarbu sąmoningai palaikyti troškimą būti kartu – būti „vienu“.
Karšta neapykanta, šaltas pyktis, sulaikyta pagieža – viskas blogai. Abu stenkitės „prilaikyti liežuvį“, „sukąsti lūpas“, pririnkti vandens į burnas, skaičiuoti iki 10 arba 100, arba 1000. Rekomenduoju kiekvieną kartą patikslinti, kas supykdė, klausti, ko tiksliai nori triukšmaujantis.
PENKTOJI PRIEŽASTIS
Ką rinktis: šeimą ar karjerą? O gal kiekvienam savo?
Tarp dviejų mylinčių žmonių gali kilti konfliktas streso, dėl skirtingų poreikių ir požiūrių į gyvenimą, metu. Atminkite, kad profesiniai pasiekimai ir karjeros augimas negarantuoja sėkmingo asmeninio gyvenimo. Pasakysiu dar daugiau: dažnai būtent tarnybinis augimas atitolina įsimylėjusius vieną nuo kito. Todėl, kas liečia karjerą, būtina būti labai atidiems ir atsargiems – neužsimiršti.
Labai sunku kartu aiškintis bendras problemas ir išlikti mandagiais. Sudėtingiausia – rasti bendrumų skirtumuose, tai, kas suriša ir vienija. Nesusipykusiems nereikia taikytis. Susitarkite, kad nesibarsite, kad Jūsų namuose neaidės riksmai ir nebus padidėjusių decibelų. Susitarkite iš anksto „pakrantėje“, kol dar neišplaukėte, pasiskirstykite pareigas ir atsakomybę.
ŠEŠTOJI PRIEŽASTIS: beprasmiai lūkesčiai
Nuo mažens svajojau apie princą ant baltojo žirgo! O gavau nudirtą asilą…
Suirzimas ir nuoskauda pasireiškia tuomet, kai partneris nedaro to, ko norėtų kitas partneris. Jis tikriausiai išsakys savo pretenzijas. Vaikai, bendraujantys su psichologais, dažnai skundžiasi, kad tėvai (suirzę) rėkia ant jų ir įžeidinėja. O žmogaus psichikoje laikui bėgant įvyksta savotiškas „išskaitymas“, t.y. pokalbio esmė ir jo priežastis dingsta, tačiau visam laikui atminty lieka tik riksmai ir neapykantos perkreiptas veidas.
Jeigu Jums reikia kažko ypatingo, jeigu Jums būtina, kad Jus suprastų būtent vienaip, o ne kitaip, apie tai privalu sakyti tiesmukai ir aiškiai, neverčiant partnerio spėlioti. Būtina aiškiai nupasakoti tai, ko Jūs norite. Jeigu Jūsų žodžių nesiklauso, raskite kitų būdų pateikti informaciją, susimąstykite dėl priežasčių, užduokite sau klausimų ir patys atsakykite. Pavyzdžiui: „Aš noriu pasikalbėti, nes tai labai svarbu“ arba pareikalaukite Jūsų išklausyti.
SEPTINTOJI PRIEŽASTIS: įžeidinėjimai ir nuoskaudos
Žodis – ne žvirblis! Tačiau tyla – bloga byla!
Reikškite savo jausmus, o ne slopinkite juos. Aiškiai nurodykite, kas Jus žeidžia. Savo artimajam privalote papasakoti, kaip jo žodžiai arba veiksmai veikia jūsų savimonę. “ Nenuleisk manęs žemiau grindjuostes! Tavo žodžiai man yra labai nemalonūs“.
Kai norite susitaikyti, svarbu, kad abu liktų patenkinti susitaikymo rezultatais. Vienas nusileis, kad nutrauktų ardymąsi namie. Patylės, tačiau konflikto priežastis niekur nedings. Ji vis vien virsta kokia nors visai netikėta skandalo forma (mes tiesiog nelaukiame iš „tylenių“ grasių valios pareiškimų!) ir netgi skyrybomis. Negalima manipuliuoti sąžine arba partnerio emocijomis, kelti balsą, atsisakyti klausytis. Svarbiausia užduotis – susitarti su pačiu savimi ir suprasti: „Nebus visada taip, kaip AŠ noriu!“. Jeigu vienas tyli, kitas gali klysti, manydamas, kad tyla – tai sutikimo ženklas.
Nereikia skaičiuoti, kad buvo labiau teisus. Iš savo leksikono (ypač aiškinimųsi metu) pašalinkite žodžius „niekada“ ir „visada“. Sakykite: „Nebūtina spręsti šios problemos dabar, tačiau aš prašau manęs išklausyti, manau, kad sprendimą reikia priimti bendrai“. Nesigėdykite pripažinti savo neteisumą nepagrįstai apkaltinę artimą, sakykite: „Atleisk, man gėda, Tu teisi, – tai mano neapsižiūrėjimas“. Žmonės su pozityviu „AŠ“ įvaizdžiu nelinkę demonstruoti savo viršenybės, nesistengia užgauti ir pažeminti aplinkinių. Stereotipinis partnerių suvokimas „taip turi būti“ dažniausiai būna nesupratingumo ir nepasitenkinimo vieno kitu pasekme.
Būkite atidūs ir investuokite, investuokite ir dar kartą investuokite (abu)!
Sėkmės!
