Kad nesipainiotume, pradžiai išsiaiškinkime, apie ką apskritai bus kalbama. Aiškinamajame Dalio žodyne, prancūziškas žodis caprice apibūdinamas: „Kaprizas – užsispyrimas, atkaklumas, įgeidis, lepumas, fantazija, užgaida“. O užgaidos, kaip žinome – moterų teritorija: vyrai ten neleidžiami.
Vyrai polinkį į kaprizus laiko neatsiejamu silpnosios lyties atributu ir iš anksto būna pasiruošę kaprizų pasireiškimams. Kaprizai iš vienos pusės – tai moterų silpnybės pasekmės, iš kitos – paslaptingos, nenustatomos ir nesusekamos moterų logikos pasireiškimas. O dar tai yra poveikio instrumentas.
Stiprioji lytis turi tai omeny, tačiau „įspėtas“ – tai dar ne „ginkluotas“. Kitaip sakant, vyras gali žinoti, būti pasiruošęs, tačiau ne faktas, kad sugebės atlaikyti smūgį ir nesureaguoti į kaprizą.
Vis dėlto moters galia tame, ką psichologai vadina nelinijiniu mąstymo būdu. Ten, kur vyras bando suprasti ir padaryti logiškas išvadas, silpnoji lytis „ima“ netikėtais siurprizais. Kadaise rašytojas I. Turgenevas rašė: „Vyras gali pasakyti, kad du kart du nėra keturi, o penki arba trys su puse, o moteris pasakys, kad du kart du – stearininė žvakė“. Jis norėjo pasakyti, kad vyras gali blogai mokėti matematiką, o moteris – visai neturėti apie ją jokio suvokimo. Nepaisant pasakyto, moterys drąsiai pretenduoja į teisybę ir, maža to, kad pati ja tiki, bando įtikinti vyrus. Vyras bejėgis prieš tokio pobūdžio elgesį – moteriško kaprizo pagrindą.
– Noriu!
– Kodėl?
– Todėl, kad…
Toliau seka priežastis, iš pirmo žvilgsnio nesusijusi su realybe. Tačiau tai tik pirmas žvilgsnis.
Viskas, ką sako moteris, turi savo prasmę, kurią reikia pagauti. O nepaisant asmeninių, silpnosios lyties kaprizai turi ir bendrų paaiškinimų. Pavyzdžiui, vyriško dėmesio poreikis. Kaprizuodama moteris duoda ženklą: ei, brangusis, aš čia, pastebėk mane, pagaliau!
Tiesa, vyrui tokiose situacijose svarbu suprasti, ar jis iš tiesų skiria mažai dėmesio ar moteris paprasčiausiai per daug išlepinta. Arba, kas dar blogiau, suvokia vyrą, kaip norų pildytoją. Egzistuoja toks stereotipas, pastovus net dabartinėse visuotinio moterų savarankiškumo sąlygose. Spręskite patys. Iš 20 apklaustų moterų (20 – 45 metų) 17 pasakė: taip, vyras TURI pildyti mūsų norus. Šioje situacijoje problema žodyje „turi“, teigia psichologai.
„Vyras moteriai privalo, turi, skolingas“ – štai pagrindinis lyčių santykių principas, susiklostęs visuomenėje ir iš kurio, beje, atsirado dauguma problemų. Kiekviena moteris nori, kad stiprus vyras pildytų jos norus, o atsakomybę už pasekmės prisiimtų sau. Moterys nori valdyti vyrus nuo iki, nori jį pakeisti, priderinti prie savęs, ir kaprizai dažniausiai – tai laipsniškas mylimojo obliavimas link savo idealo suvokimo, savotiškas dresiravimas, tam tikrų būtinųjų įgūdžių lavinimas.
Bet tiesa slypi tame, jog idealus vyras, pildantis visas moterų užgaidas ir kaprizus, egzistuoja tik knygose ir kine. Jis – arba princas/superherojus, arba eunuchas (gr. eunúchos – guolio saugotojas – haremą prižiūrintis kastratas) iš rytietiškų pasakų. Realybėje jo nėra. Pirmiausia todėl, kad vyras, pildantis visus moterų norus, nėra idealus (Tikra moteris tikram vyrui). Jis nuobodus, neturintis charakterio, nusiminęs ir nepriekaištaujantis. Jį brangina, tačiau niekina. Štai akivaizdus pavyzdys:
Tomas nustebino Oną padovanodamas jai 25-čio proga puokštę iš 25 rožių. Prieš pat gimtadienį ji netyčia prasitarė, kad nori, jog būtų kaip kine. Iš tiesų Ona nenorėjo tokios puokštės; jai, tiesą sakant, buvo nusispjauti. Yra tam tikras romantiškas štampas – to pakanka. Kaip sakoma, žodis – ne žvirblis… Pamačiusi rožes, ji pajuto apmaudą, nieko daugiau. Puokštė atrodė absoliučiai paprastai, stebuklo neįvyko. Ona supyko ant savęs ir, kaip bebūtų keista, ant Tomo. Jis neatrodė jai princu – tiesiog vaikinu, pasiruošusiu padaryti bet ką.
Toliau buvo tik blogiau. Paaiškėjo, jog Tomas iš tiesų buvo pasiruošęs pildyti bet kuriuos jos kaprizus. Skelbdama savo eilinį norą Ona tikėjosi atsisakymo. Tačiau negirdėjo jo. Tomo besąlygiško paklusnumo kaina buvo vertinama draugių nuostaba ir pavydu. Ona žinojo, kad elgiasi bjauriai, tačiau negalėjo sustoti. Jai buvo gaila Tomo, tačiau ji dar labiau jį niekino. Kažkuriuo momentu jai tapo gėda ir ji, surinkus visas dovanas, grąžino jas Tomui, ilgai prašė atleisti ir galiausiai gavo antausį. Antausis, kaip bebūtų keista, ją nudžiugino. Tarsi tai būtų ilgai lauktas charakterio pasireiškimas.
Suprantat, apie ką kalbame?
Svarbu žinoti, kur yra riba tarp savivalės ir kaprizo. Ir reikalas ne maste to, ko iš tavęs nori: galų gale kažkam paprasčiau sutikti vesti piršlę negu reaguoti į kreipinį „mano varliukas“. Vyras sako „Taip“, nes jam įprasta matyti savo moterį laimingą? Tai nuostabu, bet kad tik jis neprarastų savęs tokiam kely. Dėl ko? Visiškai atsiduoti, kad virstum svetimu šešėliu?
Kiekvienas mūsų turi privačią teritoriją, į kurią geriau nieko neįleisti. Jeigu iš tiesų myli, tai tik dėl individualumo! Ir dar, meilė – tai abu, o ne 1+1.
Kalbant apskritai, moterys nekenčia pataikaujančių vyrų. Pritarti moterų silpnybėms galima įvairiai: demonstruojant ne tik vyrišką jėgą ir dosnumą, bet charakterio silpnybes. Bei džiaugsmas pildant norus turi būti abipusis. Priešingu atveju – tai ne meilė, o tikrų tikriausias sado-mazo.
Nors, kas pasakė, kad jausmai – kai neskauda?
Rekomenduojame pasiskaityti:
„Moterų gudrybės (spąstai) ir kaip jų išvengti“
