Autoritetas. Įprasta šį žodį vartoti pakankamai siaura prasme, turint galvoje tik iškilius žmones ar tiesiog žmones, išsiskiriančius iš kitų. Tačiau šitos sąvokos esmė persekioja mus kiekviename žingsnyje ir retas tai iš tiesų supranta. Kas yra autoritetas? Tai socialinis reiškinys, pripažinimas to, kad kitas žmogus yra pranašesnis. Autoritetai gali būti labai įvairiose srityse, ir turėti galvoje reikia du momentus:
1. Autoritetas egzistuoja tik prote. Tai yra tokia pati išgalvota sąvoka kaip ir „pinigai“ arba „politika“. Tai yra idėja, kuriai formą ir prasmę suteikiame patys. Kas yra pinigas? Popieriukas, su susitarta jo verte, valstybės vekselis. Kas yra susitarimas? Socialinis konstruktas. Vienas iš dviejų susitarusių numirė ir susitarimo nebeliko, nebeliko ir kam už tuos pinigus atsiskaityti. Sakote pinigai realūs? Duokite juos Afrikos kaimelio žmogui, nemačiusiam pinigų. Nustebsite, kam jis juos panaudos. Jam jis bevertis popierius, kad ir kas ant jo nupiešta ar parašyta. Kas yra politika? Susitarimas. Ar galite jį paliesti ar parodyti? Vienas iš dviejų susitarusių, ką vadins politika numirė ir politikos nebeliko. Jei nėra aplinkinių, kurie pripažintų jūsų autoritetą, tuomet elkitės ar galvokite kaip norite, autoriteto nepelnysite. Tai yra visiškas socialinis kontruktas, egzistuojantis tik ten, kur yra ne mažiau kaip du žmonės. Vienas iš dviejų numirė, ir autoriteto nebeliko. Jei sektoje numirė dievukas, pasekėjai išsirinks kitą. Jei sektoj išmirė pasekėjai ir liko vien dievukas, sekta vargiai beatsikurs.
2. Autoritetas nėra privalomas. Tai reiškia, kad galite laisvai pasirinkti, kam tą autoritetą suteikti, o kam – ne. Jei 100 žmonių (o kad ir daugiau) kažkas yra autoritetas, tai nieko nežinančiam žmogui, atsitiktiniam praeiviui, jis bus niekas. Būna kuriozų, kai nežinodami žmonės nurašo pasaulinio garso muzikantą vien dėl to, kad jis groja gatvėje paprastai apsirengęs arba aukštos klasės šampaną vien dėl to, kad jis rūgštesnis už putojantį “Alitos” vyną, taigi tiesiog ne toks skanus ar neskanus visai. Sužinojus reakcija kaip mat pasikeičia ir štai autoritetas suteiktas. Jei 100 žmonių pripažįsta kažkieno autoritetą, nereiškia, kad privalote ir jūs. Maža to, nuomonių skirtumas išsklaido mases į dvi dalis: pripažįstančius autoritetą ir nepripažįstančius. Tai akivaizdu politikoje – visuomenės požiūryje į Venckienę, Uspaskichą, Paksą, Landsbergį – vieni palaiko, kiti ne. Jei nenorite, į sektą galite nestoti ir dievuku netikėti. Nėra tokio dalyko, kaip objektyvus autoritetas, vadinasi, jis nėra privalomas ir neišvengiamas.
Kur link suku?
Kiekviena interakcija socialinėje situacijoje – ar darbo pokalbis, ar konfliktas, ar bendras kavos gėrimas, ar paprasčiausias prasilenkimas gatvėje su nepažįstamu žmogumi, savo prigimtimi yra autoritetų dalijimasis – arba imi, arba duodi. Tokie pick-up’eriai kaip D. De Angelo tai vadina verte. Pirmiausia, ką jie rekomenduoja atėjus į klubą – tai įgyti vertę, autoritetą kitų akyse, o jau po to visa kita įvyks beveik savaime. Kitąkart, kai pergyvensite dėl jus įžeidusio žodžiu ar elgesiu žmogaus, pagalvokite, ar tai nėra tas pats autoriteto atidavimas? Pripažinimo, kad tas žmogus yra pakankamai vertingas ir svarbus, o dažniausiai svarbesnis ir vertingesnis už mane, kad paisyčiau, ką jis apie mane mano, suteikimas? Svarbu, kad labai dažnai pergyvename dėl žmonių, kuriuos matome pirmą (o greičiausiai – ir vienintelį) kartą gyvenime. Maža to, dauguma tų žmonių net nemąsto apie tai, kad kažką mums reiškia. Gyvena ir gyvena, ėjo ir praėjo. Net jei žmogų matote pastoviai, tai dar nereiškia, kad jis geresnis už jus. Teoriškai visa tai, ką porinu, žinote, pripažįstate ir gal netgi dievagojatės, kad jums taip nėra. O kaip elgiatės iš tikrųjų? Ne ką sakote ar manote, bet kaip elgiatės? Pastoviai jaudinatės, ką apie jus pagalvos kiti? Sveikinu, dauguma žmonių priklauso šiam klubui. Dėl to įmonės, kurioms svarbi agresyvi rinkodara, specialiai ruošia darbuotojus atsisakyti šitos baimės „ką pagalvos?“ siųsdami juos pasielgti ekscentriškai viešoje vietoje. Manote lengva „door-to-door“ prekyba? Jei tokių žmonių nebūtų dauguma, tokioms įmonėms pakaktu atsirinkti kandidatus, o ne samdyti kursus.
Norite šito atsisakyti?
Prisiminkite du punktus, paminėtus aukščiau ir pagalvokite, kaip tuo pasinaudoti.
1. Jei suteikėte kažkam autoritetą, išmeskite jį. Žinau, nėra lengva. Bet kodėl tas žmogus, apie kurį galvojate, neturėtų jūsų nuomonės paisyti labiau, nei jus – jo? Ar paisytumėte nuomonės to, kurio paiso daug kitų žmonių? Pakelkite galvą, daugybė žmonių paiso jūsų. Jiems rūpi, kad jūs blogai apie juos negalvotumėte. Galbūt dabar šito nesimato, bet jeigu nežinote, nereiškia, kad nevyksta. Jei tokiu būdu esate autoritetas kitiems, kodėl negalite būti sau? O jei vieną svarbų autoritetą jau turite, tai kam jums visi kiti?
Greičiausias, bet ir pats brutaliausias būdas atsikratyti kitų baimės yra tiesiog susimauti tiek, kad toliau jau nebebūtų kur ir nieko pataisyti nebebūtų įmanoma. Padaryti tai tyčia. Tuomet niekas nebedės į jus vilčių ir išsivaduosite iš iliuzijos apie save, iš „gero, netgi galbūt tobulo žmogaus“ kaukės. Kai pavargsite mąstyti, kaip blogai apie jus mąsto kiti, vienąkart nusispjausite ir tapsite autoritetais patys sau. Būsite savimi, būsite tikri. Aišku, jeigu esate pakankamai stiprus ir neatsidursite psichiatriniame skyriuje. Ar prisimenate savo mokyklos blogiausius mokinius, išdaigininkus ir kitus „blogiečius“? Žinau atvejį, kai vaikinas išsuko savo gerai besimokančius draugus nuo problemų mokykloje dėl to, kad jo „tėvai jau pripratę“ ir visai nebenustebo dėl naujų iškvietimų į mokyklą svarstyti elgesį.
Tokie žmonės neturi kitos išeities, kaip tik išsiugdyti storą „skūrą“ ir kliautis tik savimi. Tiesa, nerekomenduoju pradėti nuo šio metodo. Geriau pamėginkite sąmoningai atsisakyti iliuzijų apie tai, kad galite įtikti visiems, kad vieni žmonės yra geresni už kitus ir kad apskritai kažkam turite įtikti. Įtikite sau. Pradėkite žiūrėti į kitus kaip į paprastus žmones, pagalvokite, kokių problemų jie turi. Karaliai juk nesituština auksu, o tik tuo pačiu, kuo ir jūs. “Kiti” pergyvena dėl tokių pačių dalykų, turi tokių pačių trūkumų ar net didesnių ir nesvarbu, ką jie galvoja apie save ar jus, jie tik žmonės. Pakliuvę į negyvenamą salą jie taip pat kaip ir kiti turėtų susirasti maisto, nusiprausti ir pasistatyti pastogę. Jiems nenukristu iš dangaus. Tuomet kuo jie geresni už jus? Kai kas nors jus kritikuoja, mintyse pasvarstykite (galite ir garsiai, jei išdrįsite) „kas tu toks, kad čia reiškiesi?“. Kai laukia susidūrimas su naujais žmonėmis pirmiausia meskite iš galvos visas mintis „kaip AŠ atrodysiu?“. Geriau pagalvokite: „ar MAN patiks visa tai?“ Jei nepatiks – meskite šalin ir eikite į priekį. Kodėl turi mesti jus, o ne jūs? Kreipkite savo žvilgsnį iš vidaus į išorę, o ne atvirkščiai.
2. Net jei visi aplinkui kažką vertina gerai, to daryti neprivalote jūs. Joks žmogus nepažįsta jūsų tiek, kiek jūs pats. Be to, masės LABAI DAŽNAI KLYSTA. Norite veltis į klaidas? Bent aš – tikrai ne. Vidutinis žmogus įpratęs suteikti kitam žmogui tam tikrą vertę ir tik tada lyginti, ar kitas tą vertę pateisins, ar sumažins. Ta pradinė vertė yra pakankamai nemaža ir „self-help“ knygos prie to nemažai prisidėjo. Padarykite atvirkščiai – leiskite kitam žmogui užsitarnauti jūsų pagarbą iš pradžių iš to žmogaus nesitikėdami NIEKO. Ar galite gerbti žmogų, kurio pagarbą gaunate be jokių pastangų? Ar labiau vertintumėte draugystę žmogaus, kuris sunkiai tapo jūsų draugu, ar to, kuris vos jus pamatęs puola į glėbį ir šaukia „Valio, dabar aš tau būsiu geriausias draugas!“? Nekurkite autoritetų, patys jie nesikuria. Nesuteikite kitiems pripažinimo ir pagarbos veltui. Niekuomet, niekam. Net tėvai negauna savo vaiku pagarbos ir meilės savaime, juk ne veltui yra posakis „tėvas ne tas, kas pagamino, o tas, kas užaugino“. Atimkite savo suteiktą neužsitarnautą pagarbos diplomą iš visų, kurie nedirbo sunkiai, kad tą diplomą gautų. Nori pagarbos bakalauro – dirbk, magistro – dirbk daugiau, ilgiau ir sunkiau, daktaro – dirbk dar sunkiau, dar ilgiau ir dar daugiau.
Gerbkite save, ir kiti jus gerbs. O jei negerbs, koks skirtumas? Jums tiesiog neberūpės, juk ne dėl to gyvensite. Jei nesate autoritetas sau, tai kam tada?
Pakeiskite interakcijos kryptį ir tikrai išspręsite bent jau prastos savijautos klausimą. Pajusite laisvę. Pailsėkite.
Straipsnio autorius Dainius Petravičius
