Šiuolaikiniame žydinčio karjerizmo pasaulyje tapo nebemadinga tiesiog mylėti savo darbą arba būti pirmos klasės specialistu. Trokštamai vietai gauti būtina turėti dar vieną naują savybę – ambicingumą.
Vakarietiškas darbo stilius, atkeliavęs pas mus XX a. pab., „atnešė“ kitą požiūrį į darbą. Darbas turi būti ne tik mylimas, bet jis duri daryti žmogų „sėkmingą“.
Vakansijai užimti šiais laikais darbdaviai iškelia daugybę reikalavimų, kurių tarpe galima sutikti ir ambicingumą. Jaunas specialistas, ieškantis darbo, arba patyręs darbuotojas, ieškantis geresnės vietos jėgoms panaudoti, privalo parodyti ir įrodyti savo darbdaviui, kaip stipriai jis trokšta gauti siūlomą darbą.
Atkaklumas, dalis užsispyrimo ir gebėjimas ne vieną kartą pasibelsti į tas pačias duris daro darbo ieškantį žmogų patrauklų darbdaviui. Kuklumas tokioje situacijoje tikrai nieko vertas…
Kuomet Jūs ateinate į darbo pokalbį, Jūs turite ne daugiau 15 min pateikti save kaip įmanoma geriau. Svarbiausia, iškart suprasti, ko iš Jūsų laukiu pašnekovas. Tačiau reikia turėti omeny, kad darbo metu iš Jūsų bus tikimasi tokio pat elgesio, kaip ir pokalbio metu. Tad nereikia persistengti ir vaidinti labai pasitikinčio savimi žmogaus su vadinamomis „sveikomis ambicijomis“, jeigu Jūs toks nesate.
Šiuolaikiniais jauni specialistai baigia aukštąsias mokyklas ne tik su žinių bagažu, bet ir su ne ką mažesniu minėtu „sveikų ambicijų“ įskiepiu, atsiradusiu dėka kol kas nerealizuotų svajonių ir šventu tikėjimu, kad „…AŠ esu pranašesnis už likusius bendraamžius!“…
Tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad derėtų nepainioti ambicingumo su kryptingumu. Kada mes leidome ambicingumui tapti teigiama savybe? Juk savo „šaknimis“ ambicija – tai išbrinkusi savimeilė, užkelta nuomonė apie save, puikybė, išdidumas… Gaunasi, kad būtent šių savybių reikia šiuolaikiniam žmogui, kad jis taptų sėkmingas? Jaučiat kontrastą?…
Nėra jokių abejonių, kad pramušamasis charakteris ir tvirtas pasitikėjimas savo jėgomis padeda žmogui išpildyti svajones. Tačiau dažnai, kovojant dėl kėdės arčiau viršininko, minėtos savybės ima dominuoti, o moralė lieka nuošaly, nes panašiose situacijose moralė neturi „svorio“.
Ambicingumas – lygiųjų ginklas. Juk parodyti savo troškimą paprasčiau, nei nustebinti gebėjimais. Kam, pvz. gydytojui rodyti profesionalias ambicijas, kai jis tiesiog išgelbės žmogaus gyvybę, o dėkingų pacientų skaičius kalba pats už save? Tokiu atveju reikalingi keli elementai: žinios ir patirtis, o ne gebėjimas nuolat rungtyniauti dėl papildomų kelių tūkstančių litų prie atlyginimo…
Nuolatinė konkurencija, siekimas įrodyti, kad „AŠ geriausias“, ypač paplitę ofisų darbuotojų tarpe, nes jie tyčia yra „sulyginami“ vadovybės. Štai čia ir atsiranda vieta įžūlumui išsiskirti kuo nors kitų fone…
Gebėjimai neužtruks pasireikšti, jeigu Jūs jų turite. Profesionalumas ir talentas nereikalauja reklamos „ambicingumo“ pavidalu.
Ir pabaigai norėčiau matematizuoti straipsnį. Gaunasi, kad mūsų laikais ambicingumas – tai kryptingumo ir nepatenkintų prašymų suma, padauginta iš piniginių vienetų (pageidaujamo atlyginimo). Rezultato kokybė priklausys nuo to, kokio dydžio bus žmogaus koeficientas – gebėjimas padaryti bet ką siekiant savo tikslų…
Nenoriu kritikuoti, pamokslauti, tiesiog tikiu, kad Jūs susimąstysite, kai kitą kartą minėsite, kad esate labai ambicingas(-a)!
