XX a. penktojo dešimtmečio pradžioje reklamos agentūros vadovas Aleksas Osbornas įtikinėjo, kad įmanoma sustiprinti kūrybingumą sukvietus grupę žmonių į vieną patalpą ir paraginus laikytis keleto paprastų taisyklių. Pavyzdžiui, siūlyti kuo daugiau minčių, skatinti veržlias, drąsias idėjas ir nekritikuoti, nevertinti nė vieno dalyvio pasisakymų.
Parduodamas savo metodą komercinėms įmonėms Osbornas teigė: „Vidutiniam žmogui kyla dvigubai daugiau idėjų dirbant grupėje negu vienumoje.“ Ko gero, nenuostabu, kad jo naujas metodas sparčiai užkariavo pasaulį. Ilgus metus įvairių pasaulio kraštų organizacijos skatino darbuotojus svarbias problemas spręsti pasitelkus šį metodą.
Individualus darbas prieš grupinį darbą
Tyrėjai nemažai vargo tikrindami grupinio „smegenų šturmo“ veiksmingumą. Į tipinį eksperimentą ateina grupė dalyvių.
Pusė jų atsitiktinės atrankos principu paskiriami „dirbti grupėje“ ir nuvedami į vieną patalpą. Jie supažindinami su standartinėmis „smegenų šturmo“ taisyklėmis ir turi siūlyti idėjas, padėsiančias išspręsti konkrečią problemą (sukurti naują reklaminę kampaniją ar rasti būdų sumažinti transporto grūstis).
Kiti dalyviai išskirstomi po vieną į atskirus kambarius, gauna lygiai tuos pačius nurodymus bei užduotis ir prašomi pavieniui kurti idėjas. Tada tyrėjai suskaičiuoja, kiek idėjų buvo sukurta skirtingomis sąlygomis, o ekspertai įvertina jų kokybę.
Ar tokie tyrimai rodo, kad grupinis „smegenų šturmas“ yra veiksmingesnis už individualų darbą? Daug mokslininkų toli gražu nėra dėl to tikri.
Brajanas Mulenas iš Kento universiteto su kolegomis išnagrinėjo dvidešimties tyrimų, tokiu būdu tikrinusių grupinio „smegenų šturmo“ veiksmingumą, medžiagą ir labai nustebo sužinoję, kad pavieniui dirbę daugumos eksperimentų dalyviai pasiūlė daugiau ir geresnių idėjų negu dirbusieji grupėse.
Socialinis dykinėjimas
Kitas tyrimas atskleidė, kad grupinis „smegenų šturmas“ gali iš dalies nepavykti dėl reiškinio, vadinamo „socialiniu dykinėjimu“.
XIX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje prancūzų inžinierius Maksas Ringelmanas labai uoliai ieškojo būdų, kaip priversti darbininkus kuo našiau dirbti. Jis atliko šimtus eksperimentų ir netyčia aptiko netikėtą veiksnį, privertusį psichologus sukti galvas ištisą šimtmetį.
Per vieną tyrimą Ringelmanas žmonių prašė traukti virvę ir kelti vis sunkesnius svorius. Mokslininkas natūraliai tikėjosi, kad grupė dirbs smarkiau už pavienius darbininkus. Tačiau rezultatai buvo priešingi. Dirbdamas vienas žmogus pakeldavo apie 85 kilogramus, o atsidūręs grupėje – vos 65 kilogramus.
Papildomos studijos parodė, kad šį reiškinį didžia dalimi sukelia atsakomybės išsisklaidymas. Kai žmonės dirba pavieniui, jų sėkmė arba nesėkmė priklauso tik nuo asmeninių gebėjimų ir sunkaus darbo. Jei jiems pasiseka, sulaukia ir įvertinimo. Jei nepasiseka, privalo už tai atsakyti.
Tačiau įtraukite į darbą dar kelis žmones, ir staiga visi nustos labai stengtis, nes kiekvienas jausis saugus žinodamas, kad nors ir nesulauks asmeninio pagyrimo už gerą grupės darbą, bet visada galės apkaltinti kitus, jei rezultatas bus prastas.
Asmeninės atsakomybės nebuvimas
Tyrimas rodo, kad taip nutinka daugeliu skirtingų situacijų. Paprašyti sukelti kuo didesnį triukšmą žmonės pavieniui triukšmauja smarkiau negu grupėje. Kuo daugiau žmonių drauge bando sudėti skaičių eilutes, tuo rezultatai bus prastesni.
Daugiau kūrybingų minčių žmogų aplanko atokiau nuo minios. Tai universalus reiškinys, jį patvirtina tyrimai, atlikti įvairiose pasaulio šalyse, pavyzdžiui, Amerikoje, Indijoje, Tailande ir Japonijoje.
Trumpai tariant, dabar jau daug mokslinių tyrimų leidžia daryti išvadą, kad daugiau kaip septyniasdešimt metų naudoję grupinį „smegenų šturmą“ žmonės, užuot skatinę savo kūrybinius syvus, netyčia galėjo juos slopinti.
Dirbdami drauge jie nėra tiek motyvuoti, kad skirtų pakankamai laiko ir energijos, reikalingos puikioms idėjoms sukurti, todėl daugiau laiko praleidžia mąstydami šabloniškai.
Tad ar tapsite kūrybingi vien laikydamiesi atokiau nuo grupės? Ne. Kiti tyrimai rodo, kad norint pažadinti savyje genijų (na, sakykim, Leonardo da Vinči) reikia kelių greitų ir stebėtinai veiksmingų dalykų: užmesti akį į tinkamą šiuolaikinį paveikslą, prigulti, nieko nedaryti arba pasistatyti ant stalo augalą.
Pasąmonė mums pakužda idėjų
Siurrealistas Salvadoras Dali idėjas paveikslams kartais kūrė gana neįprastu būdu. Jis priguldavo ant sofos, greta ant žemės pastatydavo stiklinę, tada paimdavo šaukštelį ir kitą jo galą atsargiai atremdavo į stiklinės briauną.
Apimdavo snaudulys, pirštai savaime atsigniauždavo, šaukštelis išsprūsdavo ir įkrisdavo į stiklinę. Krintančio šaukštelio sukeltas garsas dailininką pažadindavo, ir jis tučtuojau puldavo piešti keistus vaizdus, ką tik sušmėžavusius pusiau miegančioje, pusiau sąmoningoje galvoje.
Atsižvelgiant į daudybės jo idėjų nepraktiškumą, šis būdas akivaizdžiai tinka ne kiekvienam, tačiau tai nereiškia, kad jūsų nesąmoningas protas nėra kūrybinių minčių jėgainė.
Iš tikrųjų keli tyrimai rodo, kad ieškant novatoriškų požiūrių į pasaulį pasąmonėje galima rasti kur kas daugiau, nei manyta. Tai paprastu eksperimentu pademonstravo Stefenas Smitas iš Teksaso universiteto.
Savanoriams buvo pasiūlyta galvosūkių su paslėptais populiariais posakiais ir paprašyta kuo daugiau jų išspręsti. Pavyzdžiui, reikėjo atpažinti, kokią frazę galėtų nurodyti šie žodžiai: AŠ TIK TU. Atsakymas – „tik tarp mūsų“.
Dabar, kai jau įsivaizduojate, apie ką kalbama, pamėginkite išspręsti šiuos tris galvosūkius: VI2JE, KASYKLA, EKLISE. Atsakymai: „viduje“, „masažo kabinetas“, „tarpeklis“. Jei Smito eksperimento dalyviai nesugalvodavo atsakymo, buvo siūloma 15 minučių pailsėti ir bandyti darsyk.
Daugiau kaip trečdalis galvosūkių būdavo išsprendžiami iš antro karto. Ilsėdamiesi dalyviai nespręsdavo galvosūkių sąmoningai, tačiau nesąmoningai sugalvodavo naujų ir naudingų būdų pažvelgti kitaip ir rasti atsakymus.
Kitoje dalyje priminsime, kaip svarbu atsipalaiduoti norint kūrybiškai mąstyti.
Tęsinys: „Apie kūrybingumą (II dalis)„
Linas Mitaitis
