Valios stiprybė: kas tai ir kaip ją lavinti?

Mes pratę manyti, kad valia – tai tam tikras vidinis atkaklumas, leidžiantis įveikti mūsų (arba kažkieno) nenorą kažko daryti! Valingas žmogus vaizduojamas kaip brutalus patinas, „slegiančiu“ žvilgsniu, gebantis priversti dirbti bet ką…

Na, taip! Šis personažas taip pat turi savo vietą, tačiau jame galime įžvelgti tik vieną kintamąjį, sudarantį įdomų algoritmą – valią! Be to, minėtas valios naudojimas byloja apie rimtus sistemos sutrikimus, kuriuos tenka „remontuoti“ radikaliu spaudimu.

Kas yra valia ir kame slypi valios stiprybė?

Nick Vujicic, žmogus, gimęs be rankų ir kojų, žinomas socialinis veikėjas

Valia – tai kanalas, kuriuo ketinimas keliauja nuo suvokimo centro iki vykdytojo. Vykdytoju gali būti tiek mūsų kūnas, tiek kito žmogaus sąmonė. Kitaip sakant, valia – tai antroji trejybės (komandos šaltinis > perdavimo kanalas > vykdytojas) grandis, o valios funkcija – perduoti ketinimą.

Jeigu valia išvystyta (t.y. perdavimo kanalas atviras iš švarus), o žmogus gyvena harmonijoje – ketinimas perduodamas lengvai ir spaudimas (dažnai „pakišamas“ po valios sąvoka) tampa praktiškai nebereikalingas: viskas vyksta tarsi savaime, be jokios nereikalingos įtampos. Kyla jausmas, kad tokiam žmogui valios netgi nereikia.

Tačiau reikia atminti: minėtas žmogus turi valią, ji yra puikiai išvystyta ir jis moka ja naudotis – tai parodo jo veiksmų rezultatai. Kitaip sakant, žmogaus, turinčio gerai išvystytą valią, ketinimas ir vykdymas yra tarsi sulieti: žmogus daro būtent tai, kas jam lemta, ir daro tai efektyviai – jam paprasčiausiai nereikia savęs versti jėga, nes jo trejybė funkcionuoja nepriekaištingai.

Neturi valios?

Kuomet valia neišvystyta (perdavimo kanalas užblokuotas) – ketinimas perduodamas arba blogai, arba visai neperduodamas.

Tokiu atveju tenka didinti spaudimą, auginti tą pačią valios stiprybę (jeigu, aišku, yra noro vis dėlto įveikti užduotį).

Dabar apie valios stiprybę

Kad išugdytume (užsiaugintume) valios stiprybę, pirmiausia būtina suprasti, o kam gi ji mums apskritai reikalinga ir koks yra jos veikimo mechanizmas?

Kalbant paprastais žodžiais: jeigu kažkas mūsų viduje atsisako vykdyti mūsų ketinimą – tai reiškia, kad ši mūsų dalis gyvena savo asmeninį gyvenimą – tarsi juda savo keliu (tai, savaime suprantama, beprasmiška esant viename organizme – tai darbas, nukreiptas PRIEŠ SAVE). Valios stiprybė – tai ir yra mūsų bandymas „nubausti riaušininką“ – priversti besipriešinančią dalį vykdyti mūsų komandą, mūsų ketinimą.

Pavyzdžiui, mūsų fizinis kūnas nori atsipalaiduoti ir ilsėtis, o mes norime, kad jis aktyviai dirbtų: būtų sveikas, jaunas, o ne liguistas, suglebęs, storas… Akivaizdus sistemų nesuderinamumas: ketinimas vienas, vykdymas visiškai priešingas. Išsiaiškinus nugalėtoją paaiškės ir tikrasis mūsų šeimininkas: ar tai mes, ar mūsų atskirų, išklerusių dalių inercija?

Aišku, pralaimėjus žmogaus protas nuolankiai pakuždės jam daugybę pasiteisinimų: maždaug „Ai, aš tiesiog persigalvojau… Aš ir nenorėjau šito daryti!“, tačiau tai yra ne daugiau nei bandymas pasaldinti karčią pralaimėjimo piliulę. Juk ketinimas buvo MŪSŲ, o įgyvendinti jo mes nesugebėjome dėl savo pačių išklibimo ir „išsitaškymo“. Taigi teisintis tokios situacijose – tai tiesiog tęsti pralaimėjimu virtinę: užsikasti giliau į šūdą (atsiprašant) ir tikinti save, kad grynesnio oro Tu dar niekur nesi radęs…

Tu pats turi suvokti (vardan savęs): tokios reakcijos – tai tiesiog atskirų sistemų baimė netekti savo komfortiškos padėties. Pavyzdžiui, jeigu žmogaus kūnas suglebęs, atsisakymas sportuoti gali būti diktuojamas kūno „baimės“ įsitempti. Iš vienos pusės kūnas yra teisus – jis funkcionuoja minimizuodamas pastangas, tačiau kita medalio pusė – pastangų minimizacija – tai ne visumos demobilizacija, o optimalus VISOS sistemos veikimo režimas!

Ties šia vieta be „diktatūros“ neišsiversi, kaip kad be to, kas perduoda tikrojo šeimininko (mūsų) komandą vykdytojui – valios!

Kam trūksta valios stiprybės?

Yra akivaizdžių pavyzdžių: dažniausiai apie valios jėgos trūkumą kalbą būtent tie, kad yra „išssitaškę“, neharmoningi, nevieningi ir visai kitas variantas: kuo labiau žmogus susitelkia (o susitelkęs – tai ir reiškia daugybės dalių suvienijimą į VIENĄ), tuo geresnė valios, rezultatyvumo situacija.

Suvokus šią tiesą suvokiami svarbūs dalykai: jeigu jūs norite išauklėti stiprią valią, pirmiausia pradėti reikia ne nuo valios, o nuo savęs harmonizavimo, Jūs turite susitarti su atskiromis savo dalimis. Tokiu būdų Jūs automatiškai sumažinsite būtinąjį valios stiprybės kiekį ir pasieksite reikalingą rezultatą greičiau.

Yra, aišku, ir standartinis variantas – užsiimti ne savęs harmonizavimu, o auklėti būtent valios stiprybę. Tai atliekama įveikinėjant… Jeigu Jūs išties norite išlavinti valios stiprybę, Jums reikia ne „didžiųjų žygdarbių“, o pastovumo vykdant pasirinktus ketinimus. Noriu pasakyti, kad būtina labai atidžiai stebėti savo sprendimus – net pačius mažiausius – ir vykdyti juos neleidžiant sau išsisukinėti. Tai leidžia perprogramuoti smegenis – sudėlioti naujų neuroninių jungčių, leisiančių aktyvuoti tinkamą valdymą.

Pavyzdžiui, Jūs nusprendėte išgerti arbatos? Eikite ir atsigerkite! Ir jau nereikia jokių „O gal kavutės?“.

Nusprendėte atsikratyti savo storo pilvo ir treniruoti kūną kasdien? Nepriimkite iš savo „bijančių“ dalių jokių pasiteisinimų! (neliečiančių sudėtingą sveikatos būklę)

Kaip kam bepasirodytų, tačiau visi šie „smulkūs“ klausimai, ir manymas, kad jie iš esmės nieko nekeičia – tai melas, savo paties smegenų veikimo technologijos neišmanymas! „Smulkūs“ klausimai – tai lygiai toks pats smegenų programavimas, kaip ir „dideli“. Nuolatinis vidinis blaškymasis priimant net paprasčiausius sprendimus – tai ir yra vidinio išsibalansavimo rodiklis.

Beje, žodžio „valia“ antroji (o gal ir pirmoji) reikšmė – tai laisvė! Valingas žmogus turi laisvę, o bevalis visuomet bus stipriai apribotas rinkdamasis kaip jam gyventi…