Šiame straipsnyje pateikiu Jums istoriją, kaip atsirado tam tikros gėrimo tradicijos ir posakiai, pvz.: „Baudos taurelė“, „Į sveikatą“, „balnakilpinė“, „užpiliakalninė“, „būsi trečias?“, „100 frontinių“ ir t.t. Teatleidžia man kalbininkai už mano baisius vertinius!
Kas yra „Baudos taurelė“?
4-5 a. pr. Kr. senovės graikų puotos tapo savotišku kultu. Gėrimų ir patiekalų kiekiai nebuvo reglamentuojami, tačiau egzistavo tam tikros etiketo taisyklės, draudusios vėluoti į bendrą puotą. Iki mūsų dienų išliko įstatai, kuriuose pasakojama apie tai, kad pavėlavusieji į minėtą svarbų įvykį turėjo sumokėti baudą.
„100 frontinių“
Juos II Pasaulinio karo metu kareiviams skirdavo pats K. Vorošilovas. 1940 metais, kai tarybų pajėgos įklimpo į sniegą (žiema, -40 laipsnių) prie pat Suomijos, Vorošilovas įsakė dalinti kariams po 100 gramų karinei nuotaikai pakelti bei bent šiek tiek susišildyti. Oficialus įsakymas apie „narkomo 100 gramų“ (narkom – Liaudies Komisariatas) buvo išleistas 1941 metų rugpjūčio 22 dieną Valstybinio TSRS gynybos komiteto.
Tostas „į sveikatą“
Ivano Rūsčiojo laikais degtinėmis buvo priimta vadinti įvairias vaistines tinktūras, trauktines ir vaistažolių gėrimus. Minėtus stipriuosius alkoholinius gėrimus vartojo tik tada, kai reikėjo gydytis. Todėl ir atsirado posakis „į sveikatą“…
„Ant trijų“ arba „Būsi trečias?“
Tarybų laikais vyrui pietums buvo priimta skirti 1 rublį. Degtinė tais laikais kainuodavo 2.87. Nori išgerti – ieškok trečio (iš čia ir kilo žymusis posakis „būsi trečias?“). Suveikus „ant trijų“ netgi likdavo grąžos, kurios užtekdavo sūreliui „draugystė“.
Kaip atsirado briaunota stiklinė?
XVII amžiuje tokios taurės buvo daromos iš tarpusavyje sukaltų medinių lentučių, taip ir atsirado briaunos… Pirmojo briaunota stiklinė (iš stiklo) buvo pagaminta 1943 metais pagal Veros Muchinos eskizus. Remiantis kita versija, žymiosios stiklinės dizainas buvo sukurtas Kazimiro Malevičiaus (taip taip, to paties). Ši stiklinė pasižymėjo geru atsparumu – ji nesuduždavo nukritusi ant kieto paviršiaus iš metro aukščio.
Kodėl dėžėje yra 20 butelių degtinės?
Iki Petro epochos pagrindiniu degtinės matu buvo laikomas kibiras. Petro I-jo laikais Rusijoje atsirado butelis, kurį jis „pasiskolino“ iš Prancūzijos. Kadangi standartinis butelis buvo 0,6 l., kibire tilpdavo lygiai 20 butelių. Remiantis minėtais matavimais buvo vykdoma prekyba ir dokumentacija.
Kodėl tuščio butelio negalima statyti ant stalo?
Yra legenda apie šį paprotį: šį paprotį „atvežė“ kazokai, grįžę iš Prancūzijos po karinės 1812-14 metų kampanijos. Tais laikais Paryžiaus oficiantai nevedė atiduodamų butelių apskaitos. Jiems buvo daug paprasčiau pateikti sąskaitą tiesiog suskaičiavus tuščius butelius, likusius ant stalo. Kažkas iš kazokų ir užsiminė, kad galima sutaupyti nuėmus dalį tuščios taros ir paslėpus ją po stalu.
„Na posošok“
„Na posošok“
Rusiškai „Посошок“ – tai paskutinė vyno, degtinės (ir t.t.) taurė, išgeriama prieš išeinant iš svečių, į kelionę… Rusijoje keliautojai nuo seno buvo labai gerbiami. Valkatų ir pabastūnų niekas nemėgo, tačiau keliautojus gerbė visi. Taip buvo todėl, kad keliautojai klajojo po pasaulį ne todėl, kad neturėjo ką veikti, o dėl to, kad juos vedė tikėjimas – vieni buvo pamaldūs, lankėsi šventose vietose, kiti tvarkė šeimos reiklaus arba vykdė prekybą/mainus. Buvo specialių maldų, kurias žmones kalbėdavo prieš išeidami į kelionę ir sėkmingai iš jos sugrįžę, buvo ir papročių, kurių žmonės labai tvirtai laikėsi.
Keliautojai pasiramstydami lazdelėmis keliaudavo nuo kaimo iki kaimo, nuo vienos svarbios jiems vietos, iki kitos. Lazdelės jiems tarnaudavo ir kaip pagalbininkai ilgose kelionėse, ir kaip apsauga nuo plėšrūnų arba kelyje pasitaikydavusių plėšikų. Vienu žodžiu, lazda – tai išsigelbėjimas!
Tai kodėl mes dažnai girdime rusiškai skambantčią frazę „na posošok“ (ru. на посошок)? Rusiškai „посох“ – tai lazda. Įjungus logiką tampa akivaizdu: на (ant) + посох (lazda) = на посошок (verčiant pažodžiui – ant lazdelės). Prie ko čia lazda ir degtinė? Apačioje viskas išsamiai paaiškinta!
Keliautojai (piligrimai) prieš ilgą kelionę, nežinia ką jiems žadančią, užsidėdavo ryšulį ant pečių, imdavo lazdą ir minutėlei sustodavo prie gimtųjų arba juos priglaudusių namų vartelių. Būtent tuomet šeimininkai ir atnešdavo taurę „Na posošok„. Dažniausiai tai darydavo vyriausias giminės asmuo. Pirmas išgerdavo tas, kurio laukdavo ilgas kelias… Palinkėjimų būdavo įvairių, tačiau žmonės būtinai linkėdavo sėkmės: „Kad kelias balta drobe klotas būtų“, „Kad bėdos tavęs nepavytų“, „Kad piktosios jėgos nuo kelio nenuvestų“… ir kiti panašaus turinio linkėjimai.
Kartais taurelę arba samtuką tiesiog pastatydavo ant lazdos, ant viršuje platėjančios vietos ir atidžiai stebėdavo: jeigu taurelė nenukrisdavo – tai būdavo geras ženklas. Iškeliaujantis žmogus turėdavo išgerti praktiškai viską, palikdamas keletą lašų, kuriuos turėdavo išpilti per petį – „keliui sudrėkinti“. Po to taurelė buvo vėl statoma ant lazdos, tačiau dugnu į viršų – darbas atliktas!
„Stremennaja“ arba „Balnakilpinė“
Tai labai senas paprotys, taip pat siejamas su sunkaus darbo pradžia – kelione, medžiokle, žygiu. Viskas vyko taip: mūsų protėvis, karys šokdavo į balną, pasitaisydavo šalmą, šarvus, kalaviją. Balnakilpę jam prilaikydavo tarnas. Būtent tuo atsisveikinimo metu jam būdavo atnešama „balnakilpinė“ taurelė. Atnešdavo ją mylimoji žmona. Po to, kai gėrimas būdavo išgeriamas, karys atiduodavo taurę tarnui.
„Užpiliakalninė“
Nusausinti „užpiliakalninę“ taurelę – tai kazokų, stepių paprotys. Senovėje kazokų stanicos (kazokų kariuomenės administraciniai vienetai, paprastai dideli kaimai su priklausomomis gyvenvietėmis, vienkiemiais (hutorais) ir nausėdijomis) būdavo statomi taip, kad šalia jų – prie pagrindinių kelių – būtinai būtų senovinių piliakalnių. Ant piliakalnių būdavo įrengiami postai, bokštai, signaliniai laužai, kuriuos uždegdavo kilus pavojui.
Už piliakalnių prasidėdavo nerami stepė (lyguma), kartasi laukinė ir negyvenama, pilna pavojų. Buvo priimta išlydėti gerbiamus svečius ir gimines būtent „už piliakalnių„. Toliau belikdavo pasikliauti likimu.
Ši pareiga – lydėti „už piliakalnių“ – priklausė jauniems, stipriems, sėkmingiems. Gaudavosi kažkas panašaus į garbingą kazokų palydą, kuomet jauni kazokai rungtyniaudavo, demonstruodavo įgūdžius, žirgus ir ginklus. Kuo didesnis eskortas, tuo daugiau pagarbos ir garbės iškeliaujantiems.
Galų gale, sustodavo keliautojai ten, kur tokiais atvejais sustodavo jų protėviai. Kartais „užpiliakalninė“ taurė būdavo leidžiama ratu, kartais išpilstoma į gertuves – kiekvienam ir būtinai visiems, tiek išvažiuojantiems, tiek lydintiems. Gerti neversdavo – kiekvieno asmeninis reikalas.
Gerdavo „užpiliakalninę“ dažniausiai neužsikąsdami, kadangi tik atsikėlus nuo stalo visos mintys nukrypdavo į kelionę. Išgerdavo linkėdami sėkmės, būtinai šiek tiek tylėdavo, kad netyčia neatbaidytų sėkmės, o po to ilgai žiūrėdavo, kaip begalinėje stepėje tirpdavo raitelių siluetai…
Ir „na posošok„, ir „balnakilpinė„, ir „užpiliakalninė“ – visos šios taurelės tradiciškai būdavo išsausinamos visada tik po vieną kartą. Jokių kartojimų, kadangi jos būdavo pateikiamso iš tyros širdies, o ne dėl poreikio apgirsti…
Lietuvoje galioja ne visos aprašytos alkoholio vartojimo tradicijos, tačiau dabar žinosite šiek tiek daugiau ir kai kitą kartą Jums siūlys dar vieną „na posošok„, turėsite ką atkirsti!
