Pradėjo skambėti mano telefonas. Kas kaltas? Jis – parametrizacijos – naujausios mokslo krypties, specialistas, kuris programuoja daiktų senėjimą. Būtent! Jums nepasigirdo! Būtent dėl jo genda mūsų automobiliai, fotoaparatai ir kavamalės.
Mobilieji telefonai tapo ryškiausiu ir masiškiausių šių destrukcijos genijų kūriniu. Atrodo, na kas neleidžia pagaminti įrenginį, įkalintą patvariam korpuse, kuris nesibraižytų? Visos tam reikalingos medžiagos yra (išrastos senų seniausiai). Tačiau daug maž patvarūs buvo tik pirmieji mobilieji telefonai (kurie veiktų net dabar). Kuo pažangesnės tampa mūsų technologijos, tuo greičiau lupasi dažai ir braižosi stikliukai – keistas kontrastas, taip? Ir dar vienas įdomus faktas – telefonai praranda savo prekinę išvaizdą griežtai po garantinio laikotarpio pabaigos, t.y. apytiksliai po metų/dviejų.
Įsivaizduokime, kad telefonu naudojasi pats kruopščiausias ir smulkmeniškiausias bei nuobodžiausias žmogus pasaulyje. Jis saugo savo aparatą minkštame dėkliuke, nupučia kiekvieną dulkelę ir labai tyliai kalba į mikrofoną. Manote, kad tai padės? Nieko panašaus! Po metų/dviejų telefonas pradeda ne tik prarasti prekinę išvaizdą, bet taip pat pradeda „laginti“, „gliučinti“ ir t.t. Paprasčiau sakant, į telefoną programiniam ir/arba aparatiniam lygmenyje įdiegta susinaikinimo programa.
Kiekvienas, remdamasis sava patirtimi, gali įsitikinti mano žodžiais. Prieš pusantrų metų nusipirkau naujausią brangų „smartphon’ą“ HTC Black Stone. Atrodė, kad ši tobulybė liks su manimi ilgam. Gražus, patogus, su labai talpia atmintimi ir kitais tobulais atributais… Tačiau lygiai po metų ir vieno mėnesio jis sugedo – nustojo reaguoti į paspaudimus. Mane apėmė panika. Telefone buvo krūva programų, labai retų ir brangių. Metų bėgyje telefonas suaugo su manimi ir įleido savo šaknis į mano smegenis. Mane užplūdo bejėgiškumo ir vienatvės jausmai. Nors… Keletas minučių internete parodė, kad aš visai ne vienišas. Šimtai tokio mobilaus savininkų susidūrė su ta pačia problema. Kai kuriems pavyko ją išspręsti. „Kulibinai“ (savamoksliai) už kelis šimtus vėl „paleido“ mano gyvybės netekusią „kūno dalį“. O, kokia laimė! Dar keli mėnesiai ir ekrane pasirodė visom vaivorykštės spalvom pasidabinusi dėmė. Pradėjo „gliučinti“ programinė įranga… Ir kaip tik tuo metu pasirodė naujas telefonas, dar protingesnis ir brangesnis… Žodžiu, reikia vėl ruošti tūkstantį/du/tris….
Tokių „šedevrų“ autorių tikslas slypi tame, kad gedimai įvyktų ne tik ekranui, korpusui ar mygtukams. Gesti turi absoliučiai viskas! Net ir labai atsargiam pirkėjui neturi atsirasti galimybė „užspausti“ pinigų naujam aparatui. Remontas, šiuo atveju – antrarūšis tikslas, kadangi mobiliuosius šiais laikais dažniau keičia, o ne remontuoja. Tačiau su automobiliai rinkoje visai kita situacija…
Dar prieš kokių 20 metų parametrizacijos nesugadinti auto koncernai gamino ilgaamžiškus automobilius. Dvidešimtmečiai Audi ir BMW dažnai ir šiandien laksto kaip nauji. Jų variklių resursai artėja prie 1 mln. kilometrų. Prieš kokių 10 metų gamintojai suvokė savo klaidą ir pradėjo gaminti plonesnį metalą, nepatvaresnes detales bei skystesnę alyvą. Bendrai paėmus, automobilis po garantinio laikotarpio pabaigos ima byrėti. Gamintojas tokiu būdu (pardavinėdamas detales remontui atlikti) užsidirba daugiau, nei pardavęs automobilį. Ir tai dar ne viskas. Visai neseniai automobilių gamintojai rado dar vieną nišą pinigams iš pirkėjų išsiurbti. Yra tokios detalės, kurios netinkamos remontuoti ir susidėvėjus jas paprasčiausiai reikia keisti, net jei automobilis naujas. Ir ką Jūs galvojate. Būtent šios detalės ir pradėjo „byrėti“ daug dažniau, nepriklausomai nuo garantinio laikotarpio. Kaip pavyzdį galime paimti stabdžių kaladėles. Juk jas visada tekdavo keisti gan dažnai. Ir štai, sakykime, naujausias „išradimas“ nuo Ford: gaminti stabdžių diskus iš tokio minkšto metalo, kad jie nusitrintų kartu su kaladėlėmis. Kas nežinojo, paprasti diskai „rieda“ nemažiau 150 tūkst. km, o naujojo Ford Mondeo – ~40 tūkst. km. Tai yra menas! Net ir naujam, techniškai tvarkingam automobiliui prižiūrėti reikia skirti daugiau nei 4000 Lt. Tai virtuozų darbas! Japonai, tiesą sakant, iki šito dar nenusigalvojo…
Yra duomenų, jog pasaulyje jau seniausiai išrastos nedylančios padangos bei neplyštančios pėdkelnės. Neplyštančios pėdkelnės – tikra tiesa, jas net kurį laiką gamino… Tačiau plyštančių pėdkelnių industrija užgožė jauną ir besivystančią įmonę (visai įmanomais būdais).
Pėdkelnės, skutimosi peiliukai, sulčiaspaudės ir net vazoninės gėlės – visa tai „praeina“ per mažai žinomos ir nelabai garbingos profesijos specialistų rankas. Tokių specialistų profesija net neturi pavadinimo. Yra tik tokios sąvokos, kaip „planuojamas nusidėvėjimas“ ir „parametrizacija“. Parametrizacija – tai prekės modeliavimas, pasitelkiant matematinę matricą, kurioje būtų: visų sudedamųjų dalių galiojimo laikas, kaina ir marketinginiai prioritetai bei visa kita (kas tik įmanoma). Sudedamąsias detales atpigina iki žemiausios ribos, tačiau taip, kad jos nesugestų anksčiau laiko, t.y. nepasibaigus garantiniam laikotarpiui. Vėliau išskaičiuojama, kaip tos „gerosios“ detalės sąveikaus, kad nebūtų nubaidomas pirkėjas. Tai labai sudėtingas menas, už kurį gamintojai moka didelius pinigus ir kurį stengiasi nuslėpti visi masinės gamybos atstovai. Minėta parametrizacija – tai tabu, apie kurį nepriimta kalbėti. Reklamoje mes girdime tik tai, kad prekė „nauja“, „geresnė“ ir t.t., nors iš tiesų prekė mažai kuo skiriasi nuo senos, o tarnaus dar trumpiau.
Ne viskas taip blogai. Yra ir „normalių“ prekių, kurias gamina pagal gerąją technologiją. Tačiau šios prekės skirtos ne žmonėms, o pramonei: turbinos, staklės, presai ir t.t – įrenginiai, gaminantys trumpai „gyvenančias“ prekes…
Lėktuvai gali nepertraukiamai skraidyti 20 metų ir jų susidėvėjimas bus minimalus. Garlaivių varikliai veikia dešimtmečiais, tuo tarpu automobilių resursas priartėjo prie 150 tūkst. km, t.y. prie penkių metų aktyvios eksploatacijos. Profesionalus grąžtas tarnaus ilgai, o naminis (pigus) suges po metų (jei pasiseks…gali ir anksčiau…). Ką čia apie grąžtus… Amerikoje jau taip stato namus, kad išmokėjus kreditą jie pradeda „byrėti“.
Ką su visu šiuo mėšlu veikti? Juk tai pasaulinio masto sukčiavimas, melas, verčiantis mus pastoviai mokėti už nieką… Tačiau nėra kur dėtis. Juo labiau būtent šioje betvarkėje slypi mūsų (santykinai) laimingo gyvenimo paslaptis. Dar neregėtas pastarųjų dešimtmečių pirkimo/pardavimo bumas ir yra susijęs su tuo, kad marketingo specialistai privertė žmones pastoviai kažką pirkti, net jei pirkėjams to nereikia. O vėliau merketingo specialistams į pagalbą atskubėjo inžinieriai, dėka kurių mes jau nebegalim nepirkti, nes viskas genda. O kuo daugiau perkam, tuo didesnis BVP, tuo didesni pelnai ir (norėtųsi tikėti) mūsų pajamos. Dar viena globalizacijos keistenybė…
Andrejus Reutas
