„Ei, tikėk savim ir būk stiprus“ sako knyga, kurią skaitai prieš miegą. Su atodūsiu užverti ją, pakėlęs antakį, ir svajoji, kaip tai padaryti. Nors tuo metu atrodo, kad tai vienintelis dalykas pasaulyje, kuris tave išgelbėtų, tu tik puoselėji viltį pasakydamas sau „kada nors, kaip nors..“ ir neri į sapnų karalystę, norėdamas užsimiršti. O kiek vakarų aš taip pralaukiau! Net pats nesuprasdamas ir vis puoselėdamas auginau tą ketinimą tikėti savim. Išaušta diena, kai atrodo, kad tikrai tiki savim ir esi stiprus, bet … yra kažkoks „bet“, ir tada galvoji: „pasiekta ar ne? kas tai ir kaip tai atlikti?“.
Augdamas vidumi imi pastebėti, jog viską reguliuoji pats. Mintis, jausmus ir netgi tai, ką mes vadiname instinktais. Instinktas yra vienas iš labiausiai žmogaus stiprybę neigiančių sąvokų. Tai lyg kažkas, kas turi galią viršum tavęs, nepaisant tavęs. Yra pilnų įrodymų, kad instinktas yra tik sąvoka, o ne prievolė prieš gamtą. Tuos įrodymus galime ir gal netgi turime įrodyti patys sau moksliškai.
Žinote tą momentą, kai pamatome žmogų ir nėra aišku, kokios jis lyties? Žiūri į žmogaus kojas, rankas, visur kitur ir neaišku, o galvoje sukasi: „vyras ar moteris?“ Ir staiga paaiškėja, kad tai priešinga lytis IR TIK TADA staiga „įsijungia“ geismas, kurį vadinam „instinktu“. Taigi mūsų intelektas pradžiai turi duoti „instinktui“ leidimą ir nuo tada mes tampam paklusnūs jausmui. Kai buvau mažas vaikas, vienas bičiulis į kiemą atsinešė dirbtinę gyvatę, su kuria žaidžiant buvo panašu, kad žaidi lyg su kažkokia guma, bet staiga paaiškėjo, kad ji ne guminė ir ne dirbtinė, o gyva! Kiek baimės buvo! Vėlgi, buvo intelektinis leidimas – sprendimas baimei pakilti. Arba Jums kaip nors „sušviečia“ pasižiūrėti tarantulų (tie dideli vorai) patelių puotą, ir Jūs išsigąstate vaizdų monitoriuje! Juk jų čia nėra (fiziškai), bet baimės „instinktas“, o gal geriau tiesiog „jausmas“, yra. Taigi instinktas yra kintamasis, kuris priklauso nuo sprendimo. Stiprus jausmas + nekontroliuojamas sprendimas = instinktas.
Lygiai tas pats jausmo ir leidimo principas galioja tikėjimui savimi ir buvimui stipriu. Mes net nepastebim, jog leidžiam sau tikėti dvejonėmis, o ne savimi. Atėjus keblumams, net nesuprasdami leidžiam sau būti silpniems, kai galim nuspręsti būti stiprūs. Tad reikia kiekvieną kartą, nuspręsti būti stipriems, degančiu ryžtu pasakyti, kad tiki savimi. Gal dvejonės taip lengvai nepasiduos, bet tiesiog sau viduje sakyk ir nuspręsk, kad, nepaisant nieko, būsi stipresnis, atstovėsi dar vieną raundą.
Gana tikėti dvejonėmis, gana tikėti savo asmenybe, kuri kinta perskaičius bet kurią knygą ar pabendravus su stipresniu žmogumi. Gana būti tuo, kurį viskas visą laiką stebina. Gana taip stipriai reaguoti į gyvenimą – nuspręsk, kad gyvenimas reaguos į tave ir kurk pats, įskaitant asmenybę.
Vienintelė vieta iš kur ateina gigantiška stiprybė ir tikėjimas yra ta tyla ir tuštuma, kuri atsiranda paklausus savęs „kas aš?“. Nėra jokios būtinybės atsakyti sau – tai ne testas. Ten tiesiog tyli vieta, kur visada glūdi stiprybė. Tai ta pati vieta, kurioje Jūs būnate, kai skaičiuojate sekundes nuo žaibo blyksnio iki griaustinio garso. Iškart po blyksnio tampat labai budrūs ir ta tuštuma atsiveria.
Ši „būsena“ yra gryna sąmonė, ten tuščia ir tyra. Ji viską tik pastebi ir paliudija, kai joje plūduriuoja mūsų mintys ir džiaugsmingai nardo intelektas. Dėl to sąmonės jausmo mes nejaučiam, kad senstam, nes tas „aš“ jausmas niekada nekinta viduje. Kai dabar sakote ir kai sakėte sau vaikystėje „aš“, jaučiam tą patį „aš“ sąmonės jausmą, todėl visada atrodo, kad kažkur YRA stabilumas, ir tai mes vadiname viltimi. Mus gali deginti, bet tas stebėtojas viduje vis tiek toks pats „aš“. Prisiminkite save tikrai blogoje situacijoje… tas jausmas net ir ten buvo lygiai toks pats – iš ten Jūs gavote stiprybę peržengti tą momentą.
Stiprybė ateina būtent iš to stebėtojo – sąmonės jausmo, kuris stebi viską iš šalies ir sako „tebūnie taip“ visoms situacijoms. Kai tai įvyksta – tu vėl turi jėgų! Esi piktas.. pastebi iš šono, kad esi piktas ir sakai: „O! Aš piktas! Visai įdomus jausmas..“ ir žiūrėk – atsigauni, o jausmas praeina. Visas situacijas galima matyti „iš šalies“, iš to neutralaus „aš“ jausmo, kur gali išlikti ramus ir viską tik stebėti. Iš ten mes galim būti stiprūs, nes sąmonė yra visada tokia kokia yra – nepaveikiama.
Kai būna sunku, tiesiog trumpai prisimink, kad dvejonės esi ne tu, jog jomis nereik tikėt. Sakyk sau „aš“ (tas sąmonės jausmas) esu stipresnis, tiesiog sakyk sau ir jausk „aš“, kad esi, ir pamatysi, kad iškart bus lengviau. Neatiduok sprendimo dvejonėms – neverta. Net pačiose sunkiausiose situacijose sakyk sau, kad esi stiprus, ir jėgų iškart atsiras. Neišeina? Tuo momentu įsivaizduok, kad išeina, ir išeis.
Panašu, kad laivai per audrą turi atsukti savo priekį prieš bangas, kurios juos sutalžytų, jei galėtų suduoti į šoną. Tą patį tikėjimo ir stiprybės smaigalį turime atsukti prieš jausmų bangas ir mes, ir lyg sakyti kiekvienai bangai „taip, tebūnie taip“, nes kitaip – mes bėgam ir esame silpnuose netikėjimo instinktuose.
“Aš Vyras” komanda dėkoja už šį straipsnį www.laimingi.lt
gyvenimas sunkus toks dalykas….kiti nesugeba susitvarkyt ir per sunki nasta tai mato tik viena iseiti… kapa.. kartais ir man tokios mintys ateina juodos…nes per sunku…..zmones per ziaurus…ko toliau to sunkiau gyventi o kai ner taip ir ner kazkokio „saltinio“ kad atsigert, atsigaivint ir kad butu jegu kovot.. nera…arva ne visiems tas Gyvenimas duoda ta „saltini“…. gal tiesiog ne visi gyme po zvaigzde…nzn kaip yra bet… gyvenimas tikrai atrodo kazkoks SH……
Trys praktiniai patarimai, kaip PRADĖTI vyti tokias mintis iš savo galvos:
1. Liautis žiūrėti TV, nes tai yra didžiausia visuomenės zombavimo mašina!
2. Surasti bent vieną „nesveiką“, optimizmo manija sergantį draugą(-ę) ir klausytis jo pasakojimų apie šviesų rytojų ir galimybes, tačiau nekritikuoti jo žodžių ir nebandyti paneigti tai, ką jis(ji) sako, nes paprastai optimistai turi imunitetą tiek PESImistams…tiek REAListams, kas, tiesą sakant, mažai kuo skiriasi! Žmonės neskiria realizmo nuo pesimizmo! Kodėl? Paprasta! Tu nori pamatyti REALų gyvenimą, įsijungi TV, o ten kas? Violetiniai žmogeliukai, kubiliukai, karaliai ir princesės – pasakų šalis! Todėl dar kartą rekomenduojam atsargiau elgtis su TV.
3. Pažvelkit į vaikus. Jie negyvena praeitim/rytojum! Džiaugiasi gavę saldainį! Nusipirkit saldainių ir pasidžiaukit. Žmonės pamiršta, kad yra labai daug smulkmenų, nieko nekainuojančių, tačiau teikiančių labai daug malonumų, pvz. galit paskambinti ir pasakyti brangiam žmogui, kad Jūs jį mylite. Tai gali būti draugas(-ė) arba giminaiti(-ė) ir t.t. Gyvenimas nuostabus!
Esu užkietėjęs pesimistas, žinau šia bėdą, nes ne vienas pasakė – „užkniso tavo pesimizmas“. TV iš vis nežiūriu, gana daug laiko praleidžiu vienas ir visą laiko prie kompo, o kai tik išeinu pasižmonėti taip nerealiai gerą būna, bet vat tai retai būna, tad vienas daug ko prisigalvoji. Optimistu pats tampu, kai kitam yra bėda, tada aš tampu to šviesaus rytojaus pasakotoju, o optimistai manęs neveikia :/ Kita bėda tai, kad neturiu draugų ir šiaip iš vis mažai bendraujantis, nes nėra su kuo, tad … Turiu bėda ir kaip išsikapstyti? :)