Absoliutus pasitikėjimas savimi yra priešingybė ir net nepalyginamas su situaciniu ar kompetenciniu pasitikėjimu savimi. Tai taip toli nuo žodžių išraiškos, kad vienintelis būdas tą suprasti yra tai patirti. Jis yra virš minčių ir jausmų – tai TIK būsena, be emocijų. Jis eina kiaurai viską ir neturi jokių ribų, lyg radiacija. Juo lengvai užsikrečia žmonės, prie absoliučiai savimi pasitikinčių žmonės jaučiasi pakylėti ir įkvėpti, ramūs, geresni. Žmonės turintys tokį pasitikėjimą savimi yra paprasti ir nuoširdūs, jiems nebereikia nieko gyvenime įrodinėti ir į kitų iššūkius jie atsako paprastu gerumu ir šypsena. Tokios personos šalia savęs harmonizuoja visus konfliktus ir destruktyvias situacijas. Jų gyvenimas paprastas ir kerintis.
Absoliutus pasitikėjimas savimi yra įgimtas, jo prarasti neįmanoma, įmanoma tik jį atrasti, bet mes patys iš savęs norime problemų, rūpesčių ir nepasitikėjimo savimi, nes jeigu to nepatirtumėme, jaustumėmės lyg ne savimi. Praeitą savaitę dirbau su žmogumi akis į akį ir viena didžiausių problemų buvo ta, kad jis norėjo problemų. Sakydavo „kaip tai aš ir be problemų?“, „aš turiu turėt problemų!“. Mes suteikiam sau dideles agonijas taip galvodami, nors galime tiesiog paleisti tai iš savo gyvenimo. Žmogus, kuris ieško savojo „lobio“ (kuris yra arčiau, nei jo nosis) kompetencijose ar situacijose atrodo kaip duonos kepyklos savininkas laižydamas trupinius nuo žemės.
“Aš Vyras” komanda dėkoja už šį straipsnį www.laimingi.lt
