Juokaudamas apibrėžiu profesionalą kaip žmogų, kuris gali sulaužyti kelias pagrindines taisykles ir vis tiek pasiekti rezultatą, kurį vidutiniokas vadina fantastišku. Bet kad ir kokie profesionalai, kad ir kokie asai jie yra, ir kažin kiek taisyklių jie gali sulaužyti, vienai taisyklei, daugiau ar mažiau, lenkiasi visi. Disciplina. Čia ir dabar – apie ją.
Skubu parašyti, kad disciplina yra teigiamas dalykas, tik dėl paklydimo yra laikoma kitaip. O kodėl dauguma mano, kad disciplina yra „negerai“?..
Pagalvokime apie tai, kaip mes buvome mokomi. Nežinau, kaip Jūs, bet aš ir daug mano bendramokslių net nesuprasdavom priežasties, kam visą tai, ką mes mokomės, yra reikalinga. „Ant viršaus eidavo“ „reikia būtinai išmokti“(kodėl? kam?), o mokymo sistemos esminė motyvacija tokia: „Yra „taip ir taip“, nedrįskite tuo abejoti, kas manote kitaip – gaunate du. Darykite, kas priklauso, vaikučiai, – tai yra disciplina.“ Tad čia yra nesupratimas, kam ir kodėl viso to reikia; šiems „kam ir kodėl“ atsistačius į vietas, disciplina darosi maloni.
Papasakosiu, kaip atrodo mano disciplina. Tarkime noriu išmokti bendrauti.
Veiksmai ir pasiruošimas (paeiliui):
- Aiškus tikslas.
- Visa įmanoma informacija apie tikslo siekimą (knygos, vaizdo, garso medžiaga ir pan.)
- Susipažįstu su puikiai bendraujančiais žmonėm. Klausiu jų patarimų ir mokausi iš jų.
- Einu bendrauti ir gaunu daug klaidų, patirties.
Iki šios vietos jokios disciplinos nėra, nes dar nesuprantu ką reikia daryti, kad gerai bendraučiau!
- Gavęs kelias klaidas ir pamatęs kažkokius sėkmės ir nesėkmės ženklus, sėdu prie popieriaus lapo ir užrašau VISKĄ. Ką dariau ir kokios aplinkybės buvo tada, kai sekėsi, ir kai nesisekė?
Pvz.:
Kai sekėsi: gerai miegojau, skaičiau biografijas (wikipedia), atlikta daug smulkių darbelių, elgiausi „taip ir taip“…
Kai nesisekė: gerai miegojau, išsiviriau skanius pusryčius, padrybsojau lovoj, nespėjau atlikti kelių darbų, laikraščių skaitymas…
Čia prasideda disciplina. Jokio stebuklo, tiesiog visą savo patirtį išnešu į dienos šviesą ir nusprendžiu nedaryti to, kas neša nesėkmes, darau tai, kas neša sėkmę. Čia aš bent suprantu, kam(!) aš darau tuos veiksmus, o ne aklai tikiu kažkuo ar toliau gyvenu nesuprasdamas, kokie veiksmai kokius rezultatus atneša. Vadovaujuosi sava patirtimi, o tai yra pats tvirčiausias pagrindas. Šitas mažas triukas, kai viską susirašai, padaro discipliną malonią ir savaimę suprantamą.
Esmė yra ta, kad būtinai reikia pačiam žmogui suprasti, kam viskas daroma ir ką tai atneša, o tada disciplina tampa natūralus, malonus dalykas. Palaipsniui prieisime iki to, kad galėsime vieną kitą taisyklę sulaužyti ir gauti fantastišką rezultatą.
P.S. Kol nepripratau, mane labai juokindavo ir stebindavo, kad žmonės nepastebi, kas jiems patiems atneša sėkmę, nors patys pamokslauja kitiems apie tai! Pvz. vienas bičiulis mane išmokė puikios kvėpavimo technikos.Visgi jis išgyveno dėl savo vidinių nesėkmių ir tuo pačiu metu pasakojo, kad jeigu nuolatos darysiu kvėpavimo pratimus, jausiuos puikiai – o pats to kurį laiką nedarė. Paklausus jo, kodėl tada pats „nekvėpuoja“, jis juokėsi iš savęs lyg atsibudęs. Tokių istorijų – „labai geras dalykas, kai darydavau jaučiaus puikiai, bet dabar to nedarau be priežasties ir jaučiuosi blogai“ esu girdėjęs dešimtis. Dažniausiai yra taip, kad visi žino, ką daryti. Tiesa?
“Aš Vyras” komanda dėkoja už šį straipsnį www.laimingi.lt
