Tik pažiūrėkime į save – kiek iššūkių teko nugalėti. Dar net negimus devynis mėnesius susikaupę buvom motinos įsčiose ir jausdavom kiekvieną mamos išgyvenimą (mamos žino, kad vaikai bendrauja dar iš įsčių), jausmą, emociją (gerą, blogą, džiaugsmingą, liūdną), neapykantą, baimę, palaimą. Visas jas atlaikėm ir net neatsimenam, kad buvo lengva, ar nepakeliama. Tik gimus turėjom susiremti su oru, kurio dar nebuvom niekada įkvėpę, verksmu iš savo gerklės; be to, dar buvom akli. Bejėgiškai būdavom ten, kur nunešdavo tėvai, ir visiškai priklausydavom nuo jų.
Kūnas ne visada mums būdavo mielas – kartais pavesdavo ir apsirgdavo, turėjom atlaikyti ligas. Kai kurie iš mūsų – alkį. Pagaliau reikėjo mokytis atsistoti ant kojų, pradėti kalbėti, pradėti valgyti, taikytis ir dalintis su kitais žmonėmis, konkuruoti, susidurti psichologinėse kovose su kitais vaikais ar suaugusiais, iškęsti mokytojų kritiką ar pagyrimus, derintis prie tėvų. Kai visą tą etapą praėjom išaušo branda ir stojom į dar sudėtingesnę kovą stengiantis patikti priešingai lyčiai – teko eiti per poravimosi labirintą ir tikėtis iš jo kažko… O juk tai tik pradžia! Tai buvo tik pasirengimas kažkam! Tai tebuvo „vaikų žaidimai“.
Kartais matau išmokusius palūžti žmones. Jie ima kasti šulinį, bet kai tik atsiduria ties pirmu akmeniu – tuoj pat pasiduoda. Jie numeta įrankius į šalį ir eina kažkur kitur, net patys nežinodami, ko ir kur. Susidūrę su pirma neigiama situacija, žmogum ar emocija jie supanikuoja, išsigąsta ir krenta į nežinomas gelmes, bet nesupranta, kad vėliau vėl ir vėl belsis į tas pačias duris, kad teks susidurti su tuo pačiu iš naujo. Tai stebėti yra sunku ir gana įprasta, todėl sakau iš naujo.
Pažiūrėkite, kokie mes galingi! Kiek mes praėjome… Iš kur mes gavome tiek jėgų? Kaip mūsų rankose atsidūrė tokia stiprybė? Negi neakivaizdu, kad ji eina iš vidaus? Ar būdami maži vaikai mes gavome jėgos tablečių? Ne! Ta jėga buvo ir yra viduje, tai natūralus gebėjimas – stotis vėl ir vėl. Žiūrėti į savo silpnybes ir sviesti į jas tūkstančius išminties žaibų yra mums įgimtas, tik kartais primirštas „refleksas“. Nes? Nes mes nė vienas nenorim būti silpni ir viduje žinom (kad ir kaip tai banaliai skambėtų), kad nesam silpni, kad galim įveikti mažiausiai dar dešimt tūkstančių iššūkių.
Klausimas tik, ar stengiamės žiūrėti į Tiesą? Ar visą laiką einame pirmyn ir niekur kitur – tik pirmyn? Pažiūrėkime kokį kelią nuėjome, sugebėkime atsigręžti ir pažiūrėti. Juk tai nebuvo lengva! Greičiausiai tai buvo „o-ho-ho“ kaip sunku. Tad dabar, kai esame sąmoningi ir gyvybingi paklauskime savęs ar išėjus šią gyvenimo mokyklą tėra tokia prasmė kaip „pinigai, pramogos, šeima“ ir viskas? Tuo ši kelionė ir pasibaigs?
Ateis momentas, kai širdis plaikstysis kaip pasiutus, kojos bus pilnos kraujo, delnai bus šlapi ir neras vietos, jausite visą savo gerklę ir plaučius perpildytus emocija, baimės rodys savo įgūdžius – mums visiems (keli mums likę dešimtmečiai pralėks akimirksniu) teks žvelgti poniai mirčiai į akis ir atiduoti nunešiotą kūną. Ką tada jai sakysime? Kad turime pinigų ir padarėme gerą karjerą? O gal kad parašėme daug straipsnių? Išleidome vaikus į mokyklą? „Nieko nežinau, visi taip gyveno ir aš taip gyvenau“?
Laimei, turint tokią jėgą, kuri yra mūsų viduje, mes galim sužinoti visus atsakymus. Maža smulkmena – turime juos išsiaiškinti patys. Išminčius mąsto 10 metų, tada jo mokiniai galų gale išleidžia knygą, o Vardenis, perskaitęs, ją galvoja, kad žino viską ir visus nuginčytų. Bet ar jis žino iš tiesų? Ne! Kodėl? Nes protas sugeba matyti per ausis, bet siela – ne. Mūsų protas sugeba suprasti tai, ką išgirsta, bet vidus suvokia tik tai, ką pati patiria, o ne tai, ką jai pasako protas. Todėl turime patirti patys ir tik tada suprasime. Meskime knygas, bent retkarčiais, į šalį ir puoselėkime savo jėgą praktikoje!
Lieka tik pasidžiaugti tuo, kad kiti mus gali nukreipti gera kryptimi. Tai yra dovana, kuria mes turime privilegiją dalintis.
Naudokite savo stiprybę išmintingai. Juk visi tie milijardai žmonių kiekvieną dieną suka galvą, kaip išgyventi – daugiau mažiau, emocijų dugne visus į priekį varo mirties baimė. Mažas paradoksas toks, kad nė vienas neišgyvena – visi miršta; todėl bandyti išgyventi yra tuščias reikalas. Negi neakivaizdu? Kad ir kaip nerealistiškai skambėtų – tai tiesa. Bijoti mirties yra tuščias reikalas. Reikia išmintingo posūkio, kurį galime rasti, jeigu atiduosime savo jėgas jo paieškai.
Treniruokime savo jėgas visomis išgalėmis, kad sugebėtumėme bet ką. Būkime tikri, kad esame galingi, nes esame galingi. Jeigu galvojame, kad nesame – meskime tam iššūkį. Galu gale, kai jau matysime, kad sugebame daugiau mažiau viską – atsiremsime į gyvenimo ir mirties klausimą, kur ir prasidės visas įdomumas.
Kokia prasmė „gyventi gyvenimą“, kai žinome, kad tokia jėga yra viduje? Negi ji čia šiaip sau, tik indams plaut ar su kitais kalbėtis?
“Aš Vyras” komanda dėkoja už šį straipsnį www.laimingi.lt
