Romanas Abramovičius – asmuo, kurį žino turbūt visi, nors šiek tiek besidomintys verslo naujienomis bei užsienio šalių politika, tačiau ar gerai mes žinome Romaną Abramovičių, ar mums yra žinoma šio įtakingo žmogaus biografija? Manote, kad portalai rašo tiesą???
Londono futbolo klubo „Chelsea“ sirgaliams jis yra „ponas dosnusis“, o Rusijoje įsikūrusiems teisininkams – sukčių, vengiantis mokėti mokesčius. Romano Abramovičiaus biografija iki šiol nėra atskleista pilnai, kadangi jis vengia pokalbių su žurnalistais ir visa informacija apie vieną įtakingiausių žmonių renkama iš aplinkinių…
Artimi Romano draugai apibūdina jį kaip drovią, bet charizmatišką asmenybę, kai tuo tarpu Vakarų bankininkai niekina jį, kaip pilką prisitaikėlį.
Kodėl taip skiriasi nuomonės apie vieną turtingiausių žmonių Rusijoje ir visoje planetoje Romaną Abramovičių?
Siūlome susipažinti su tremtinio iš Tauragės sūnumi. Pabandysime atskleisti Romano jaunystę, paminėsime kokie žmonės darė jam didžiausią įtaką ir, žinoma, pabandysime išsiaiškinti, kaip ne itin dideliais gebėjimais pasižymintis vyras susikrovė tokius didžiulius turtus.
Ankstyvasis našlaitis – krizės ištiktas išmoko gyventi?
Irina Abramovič atvyko paviešėti pas savo motiną į Saratovą, įsikūrusį prie Volgos. Čia buvo jos gimtinė, tad ji įkalbėjo savo vyrą ir kūdikį išnešioti moteriai teko būtent Saratove – juk laukė pirmasis gimdymas. 1966 m. spalio 24 d. Irina pagimdė sūnų Romaną Arkadjevičių Abramovičių.
Kai Irina pastojo antrą kartą, nepraėjus dar nė metams po pirmojo gimdymo, ji nutarė darytis nelegalų abortą – laikai tuomet buvo labai sunkūs ir išlaikyti du vaikus Abramovičiams būtų buvę nelengva. Nelaimei, aborto metu įvyko kraujo užkrėtimas ir, likus vienai dienai iki sūnaus pirmojo gimtadienio, Irina mirė. Ji buvo tik 28-erių metų.
Žmonos mirtis Arkadijui buvo baisus sukrėtimas, tačiau atsitiesus jis visa galva pasinėrė į darbą. Taip smarkiai, kad mažasis Romka išvyko gyventi pas savo senelę Tatjaną. Tuo metu Arkadijus buvo vienas iš statybų įmonės vadovų, bet „kabinetinis“ gyvenimas slėgė šį energiną žmogų.
Niekas nenustebo, kai vieną 1969 m. gegužės dieną Arkadijus pasisiūlė prižiūrėti kažkokius statybos darbus. Tačiau beruošiant kraną darbui, nulūžo strėlė ir sutraiškė Arkadijui kojas. Po kelių dienų, pustrečių metų Romanas Abramovičius liko našlaitis.
Dėdės įtaka jaunystėje – pamatai, kurie pagelbėjo ateity?
Jaunasis Roma apsigyveno pas giminaičius Uchtos mieste ir po kelių metų ėmė lankyti 2-ąją mokyklą. Vienas Abramovičiaus mokyklos draugų apibūdiną Romaną kaip „smalsų, nuolat visko klausinėjantį vaiką“. Kitas teigia, jog „energija iš jo trykšte trykšdavo“.
Tačiau kaip Romanas išmoko verslumo? Uchta yra tipiškas niūrus Šiaurės Rusijos miestas: vienodi pastatai, beržai, sniego danga – viskas kaip ir daugybėje kitų gyvenviečių, tačiau vienas bruožas skiria Uchtą nuo kitų gyvenviečių – ji kilo iš Gulago.
Tais laikais, kai privatus verslas buvo oficialiai draudžiamas, dėdė Leibas sudarė sąlygas Abramovičiui intensyviai mokytis rinkos dėsnių. Leibas buvo valstybinės medienos įmonės tiekimo skyriaus vadovas. Anot vieno Uchtos universiteto dekano: „geresnės ekonomikos mokyklos už tiekimo skyrių nė su žiburiu nebūtum radęs“.
Šis miestas buvo pastatytas ir apgyvendintas politinių kalinių, ištremtų vieno ar kito stalinistinio „valymo“ laikais. Taip susiformavo mišrus kosmopolitiškas disidentų konglomeratas, kur galėjai sutikti pačių įvairiausių žmonių: nuo baleto šokėjų iki fizikų.
Dauguma disidentų buvo žydai, kaip ir pats Abramovičius. Čia visi buvo „lygūs“, skirtingai nei kituose miestuose.
Pirkti už vieną kainą, o parduoti už kitą buvo laikoma smerktinu dalyku, bet kaip tik tai jie ir darė. Tiekimo skyriaus vadovo darbo esmė buvo pirkti prekes pigiau, o parduoti brangiau. Reikėjo mokėti tai daryti, reikėjo turėsi drąsos. Ne kiekvienas turi tokių gebėjimų, o štai Romano dėdė – turėjo.
Vyriškumo mokykla – gyvenimas?
Romano Abramovičiaus gyvenimas po mokyklos baigimo yra nežinomas ir painus. Yra daugybė versijų. Vieni sako, kad Roma įstojo į Uchtos pramonės institutą (labiau tikėtina versija), kiti – į prestižinį Gubkino naftos ir dujų institutą Maskvoje, tačiau faktas, kad antraisiais studijų metais Abramovičiui teko nutraukti mokslus, abejonių nekelia.
Sulaukęs aštuoniolikos, jis buvo pašauktas į kariuomenę. Tarnyba Rusijos kariuomenėje yra labai sunkus, dažnai traumuojantis išbandymas, todėl daugelis tokios „vyriškumo mokyklos“ stengiasi išvengti.
Daugelis elitui priklausiusių tėvų išvadavo savo vaikus nuo tarnybos sunkumų sumokėję atitinkamiems pareigūnams kyšį, tokiam reikalui sutvarkyti Abramovičių šeimai trūko išteklių ir ryšių. Taigi 1985 m. pradžioje Roma buvo nusiųstas tarnauti į artilerijos dalinį, dislokuotą Kiržače.
Edilas Aitnazarovas su Romanu Kiržače tarnavo beveik dvejus metus. Pasak jo, „Romka buvo labai draugiškas, jautrus ir niekad nekonfliktuodavo nei su vyresniais kareiviais, nei su jaunesniais tarnybos draugais (tapęs vyresniuoju)“. Šie du vyrai susidraugavo nuo pirmųjų dienų. Aitnazarovas, kilęs iš mažo kaimelio Kirgizijoje, menkai kalbėjo rusiškai, todėl Abramovičius padėjo jam pagerinti kalbos žinias.
1986 m. spalio 18 d. dalinio vadovas pasivedė Aitnazarovą į šalį ir pranešė, kad jis paleidžiamas namo dviem mėnesiais anksčiau. To priežastis – mirusi motina. Edilas su dėkingumu prisimena kaip į šią žinią reagavo Romanas. Jis ne tik atidavė draugui visus savo pinigus, bet ir surinko daugiau iš kitų dalinio kareivių.
Nepaisant akivaizdaus iniciatyvumo, eilinis Abramovičius netapo seržantu, užtat įgijo draugų. Būtent asmenybės žavesys padėjo jam lengviau įveikti tarnybą. Armijoje praleistą laiką galima laikyti pagrindiniu Abramovičiaus charakterio formavimosi etapu. Daugybė sunkumų jį užgrūdino, be to, armijoje įgyta patirtis patobulino bendravimo įgūdžius ir padarė jį labiau savimi pasitikintį ir nepriklausomą.
Verslo pradžia ir sėkmė – vagystė, plėšikavimas ar taiklus mąstymas?
Kai Romanas Abramovičius buvo demobilizuotas, prie Rusijos valstybės vairo stojo radikalus reformuotojas, Michailas Gorbačiovas. Persitvarkymo (labiau žinomo „perestroikos“ vardu) iniciatyva tapo visuomenės ir ekonomikos pokyčių pradžia. Anksčiau privatus verslas buvo draudžiamas, o „perestroikos“ metu sparčiai pradėjo kurtis privačios įmonės.
Kad ir kaip keista, Abramovičius, be abejonės, turėjęs gebėjimų verslui, iš pradžių atsispyrė pagundai mesti mokslus ir įsilieti į pašėlusio pinigų vaikymosi lenktynes, tačiau 1988 m. pradžioje Romanas prisidurdavo prie stipendijos pirkdamas prabangos prekes Maskvoje ir perparduodamas jas Uchtoje už didesnę kainą.
Grįžęs į Maksvą Abramovičius galiausiai metė mokslus ir pagrindinį dėmesį ėmė skirti pelningesnei veiklai – verslui. Kai buvo leista verstis privačiu verslu, Abramovičius įkūrė lėlių gamybos įmonę „Ujut“ (liet. „jaukumas“). Įmonė suklestėjo, ir netrukus jis ėmė uždirbti nuo trijų iki keturių tūkstančių rublių per mėnesį (tuo metu tai buvo labai didžiuliai pinigai). 1991 m. Romano verslininko instinktai jau buvo labai išlavėję. Be „Ujut“ kooperatyvo, jam priklausė ir kasdienes vartojimo prekes gaminanti įmonė ABK, tačiau manoma, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje Abramovičius buvo įkūręs ir likvidavęs ne mažiau nei dvidešimt įvairiausios specializacijos – nuo padangų atnaujinimo iki apsaugos darbuotojų verbavimo – įmonių.
Šie ankstyvieji bandymai atrasti savo vietą laisvoje rinkoje suteikė jam neįkainojamos patirties, išmokė rizikuoti. Įgytos žinios ir mokėjimas manipuliuoti žmonėmis, pasitelkiant asmeninį žavesį, nemažai jam pasitarnavo, tačiau tik 1991 m. rugpjūčio įvykiai lėmė Rusijos ateitį ir Abramovičiaus gyvenimą.
Viena Maskvos žurnalistė pastebėjo: „Kai žlugo Sovietų Sąjunga, įstatymų leidybų spragos buvo vienas dalykų, apie kuriuos Jelcinas nepagalvojo. Naftos versle tik keletas suvokė, jog didesnė paklausa yra ne pačiai naftai, o naftos eksporto lincencijoms. Tie, kurie prekiavo tuo laikotarpiu nafta, užsidirbo krūvas pinigų“. Romanas Abramovičius buvo vienas iš jų
1991 m. rugpjūčio 19 d., Borisui Jelcinui užlipus ant tanko prie Baltųjų rūmų, šis paskelbė pasauliui susižavėjimą Gorbačiovo reformomis. Po keturiasdešimt aštuonių valandų komunistų gauja išsibėgiojo, o po keturių mėnesių žlugo Sovietų Sąjunga. Prie valdžios vairo stojus Jelcinui, ekonomikos reformos pagreitėjo, tačiau vienas jos padarinių buvo tas, kad įstatymų leidėjai nespėjo vytis besikeičiančių sąlygų, o tai tuometiniams verslininkams suteikė daug įvairių galimybių.
Antroje dalyje paminėsime, kaip Rusijos oligarchas iš milijonieriaus tapo milijardieriumi bei paspėliosime, kokia yra tamsioji turtų pusė.
