Kaip išsaugoti seksualumą santuokoje? (moters pozicija)

Dauguma savo akimis matė, kaip kadaise seksuali braškytė, po to, kai prabėga 12 santuokos mėnesių, virsta moliūgu. Apie tokias sako: „…rado vyrą ir nusiramino“. Gaunasi tai, kad visą laiką iki vestuvių klastinga moteris tik vaidino prisirpusią uogytę ir vaidino, kad jai patinka gerai atrodyti, gražiai rengtis ir užsiiminėti seksu? Iš tiesų minėta velnio išpera visada buvo apsileidusia tetule su nepešiotais antakiais? Man atrodo, kad tokia versija yra labai žeminanti būtent VYRUS. (beje, šis straipsnis yra „unisex“, tad bus įdomus, manau, ir moterims).

Gaunasi, kad tie, kurie „užkimba“ ant butaforinio seksualumo – tiesiog idiotai. Arba jie visą laiką iki vestuvių žiūri tik į iškirptę ir nesugeba įžvelgti, su kuo jie ruošiasi gyventi po vienu stogu… Arba jie nusprendžia vesti moterį per pirmąsias 14 sekundžių pažinties.

Kadangi aš ganėtinai pagarbiai žiūriu į daugelį vyrų ir moterų, aš tiesiog netikiu, kad į metrikacijos (santuokų) rūmus taip dažnai užsuka poros „frigidiška isterikė + idiotas spermatoksikozės būsenoje“. Stebėdama šeimas ir susituokusias jaunas poras aš atkreipiau dėmesį į tai, kad dažniausiai po santuokos apsileidžia tos moterys, kurios turi „kur“ apsileisti. Noriu pasakyti, kad apsileidžia tos, kurioms iki vestuvių buvo skiriama daugiau vyrų dėmesio, nei statistinei vidutiniokei. Šios moterys labiau savimi pasitiki, jos yra labiau atsipalaidavusios, labiau ryškios ir labiau fotogeniškos, nei, vėlgi, dauguma.

Čia tai bent mįslė, taip? Be to, apsileisti – tai ne būtinai vaikščioti po namus su bigudukais ir gėlėtu chalatuku. Apsileidimas apskritai gali pasireikšti ne išorėje. Tiesiog moteryse kažkas gęsta, o ką reikėtų keisti – lemputę ar elementus – neaišku!

Tos damos, kurios neturi vaikų, dažniausiai keičia vyrą, kad „lemputė“ įsižiebtų vėl. Tos, kurios spėjo susilaukti palikuonių ir buvo vyresnės, tampa arba pasiutusiomis mamytėmis, paras leidžiančiomis laiką su vaikais ankstyvojo ugdymo centruose, arba mažiau pasiutusiomis verslo damomis, krentančiomis lovon įpusėjus nakčiai ir su portfeliu tarpukojy. Žodžiu, moterys tampa būtybėmis, kurias labai sunku pagauti, nurengti ir paglamonėti. Ir ką Jūs manote, vyrai ir moterys, ką aš suvokiau? Man galvon šovė mintis, kad su mumis, moterimis, labai piktai pajuokavo monogaminės santuokos institutas.

Visada buvo manoma, kad monogamija – tai toks pjautuvas vyrų sėklidėms. Iš tiesų patinai pasižymi storesnėmis balso stygomis, todėl jie gali garsiau sušukti apie savo gamtos suteiktą poligamiją. Be to, dauguma vyrų neskuba statyti haremų ir išlaikyti juose „besiveisiančių“ moterų net tose šalyse, kur tai yra oficialiai leidžiama. Greičiausiai dėl to, kad jie bijo nesusitvarkyti su milžiniškų uošvienių skaičiumi! Apskritai, ilgalaikius santykius dauguma vyrų noriai kuria su viena moterimi. Na, jei neskaičiuosime mamos (kas be ko). Ir dar uošvienės.

Moterys turėtų būti patenkintos monogamine santuoka, kadangi ji, berods, saugo.

Saugo nuo…emmm… turbūt nuo lytiškai plintančių ligų. Nors prezervatyvas, tiesą sakant, saugo geriau. O gal saugo nuo pavydo?

Tiksliai! Pavydėti – negražu! Ir apskritai pavydas nėra vertas moterų. Juk vyras pažadėjo mylėti iki „grabo lentos“, o tai reiškia, kad taip ir bus, jei jis tikras vyras! Pavydėti buvo galima iki vestuvių. Po vestuvių – „ni-ni“. Žmona pavyduolė – bloga žmona ir isterikė. Gera žmona nepavydi pati ir nesuteikia progų vyrui pavydėti.

Tai dar vadinama santuokinių ištikimybe ir pasitikėjimu monogaminėje santuokoje (atkreipkite dėmį, kad apie vyrų ištikimybę šiame straipsnyje praktiškai nekalbama). Pagal taisykles, kuo daugiau dėmesio į moterį kreipia kiti vyrai, tuo daugiau progų pavydėti atsiranda jos vyrui. Ką tai reiškia?

Tai reiškia, kad reikia išmokti nekreipti dėmesio į tuos vyrus, kurie kreipia dėmesį į tave. O kaip, „jo-majo“, nekreipti į juos dėmesio? Juk kai kurių vyrų dėmesys mums, moterims, netgi malonus. Ir, o varge! Kartais toks dėmesys mus jaudina! Ne-ne! Aš ne tokia! Juk aš atiduota kitam ir per amžių amžius būsiu jam ištikima. Amen!

Todėl abra kadaba, ir vyrai dingo – paf – nėra! Nėra aplink ištekėjusią moterį vyrų, o yra išskirtinai sūnūs, tėvai ir bendraminčiai (broliai). Na, dar yra ta purvinų gyvulių kategorija, kuriai priklauso individai, nepaisantys to, kad pas moterį ant piršto žiedas. Tačiau net ir minėtų gyvulių lakui bėgant tampa vis mažiau ir mažiau… Kur gi jie dedasi?

Bėga žiūrėti kitos moters? Moters, kuri tiesiog visa savo esybe transliuoja erotinį kanalą, o ne kulinarinę laidą! Na ir gerai, kad jie išsilakstė – ramiau gyventi su savo mylimuoju bus. Daugiau jau niekas nebejaudins ir galima bus užtikrintai likti ištikima savo vyrui.

Oi! Vyras!

O kur vyras?! Taip pat pabėgo žiūrėti erotinio kanalo?! Och Tu, „svoločiau“!!!

Žodžiu, liūdni reikalai

Atradau tai, kad kuo seksualesnė moteris buvo iki santuokos, tuo stipriau jai tenka slėptis nuo savo pačios seksualumo. Juk seksualumas – tai ne gili iškirptė. Tai ne sijono ilgis. Tai ne lūpų putlumas! Seksualumas – tai energija, sklindanti į visas puses, tai aštrus dėmesys pasauliui ir žmonėms, tai troškimas atiduoti ir gauti švelnumo! Kad minėtas troškimas nedingtų, negalima išbraukti iš gyvenimo kitų vyrų (jau matau, kaip straipsnį skaitantys vyrai pradeda kandžioti lūpas, o damos – kikenti). Ne, aš visai neagituoju visų ištekėjusių damų užsiimti sinchroniniais santykiais su kitais vyrais, tačiau drausti sau galvoti apie kitus vyrus visai nebūtina.

Damos, nepelnysite šlovės būdamos ištikimos svajonių, belyčių ir beveidžių manekenų pasaulyje. Tikra ištikimybė – tai žinojimas, kad pasaulyje yra daugybė nuostabių vyrų, tačiau kiekvieną dieną iš visos šios puikių vyrų minios iš tiesų seksuali moteris renkasi tik vieną, o seksuali ir ištikima – vieną ir tą patį. Patį geriausią jai!