Pabandykime įsivaizduoti gyvenimą be streso, pykčio ar mažų pavydo scenų. Ar mes norime tokio gyvenimo? Kai kas pasakys: „reikia visų šių mažų bėdelių, nes be jų neįdomu būtų gyventi“; bet iš kur mes tai „ištraukėm“? Ar mes turėjom gyvenime šansą pabandyti bent mėnesį gyventi be pykčio ir visų kitų mažų „bangelių“? Panašu, kad ne. Tad kodėl žmonės galvoja, kad jiems reikia kančių, jeigu jie net nėra bandę gyventi be jų?
Panašu, kad „kai kas“ nežino apie ką kalba ir tik primeta net ne savo nuomonę, o kiti tuo tiki ir kartoja iš paskos. Tokių įsitikinimų yra apsčiai, ir jie visi nežinia kaip sugalvoti. Juk gyvenimas turi kitokią reikšmę nei amžina ir nepailstanti kova. Negi čia esam tam, kad vieni kitiems per galvas liptume? Aš labai abejoju, kad žmonės tuo nuoširdžiai tiki, nes vidus dažnai sako visiškai atvirkščiai. Negi Jūs tikrai tuo tikit?
Atsakymų, kodėl mes norim bėdų, galime ieškoti savo pasąmonėje. Pasąmonė – lyg minčių saugykla, kurias kažkada sugalvojome ir į jas nebekreipiame dėmesio. Pvz. Jūs dabar negalvojate, ką veikėte vakar per pietus, bet tai perskaičius tuoj pat atsiminėte. Ši mintis buvo Jūsų pasąmonėje, o ten minčių yra tiek, kiek tik esate per gyvenimą patyrę. Štai kodėl kenksminga skaityti negatyvius dalykus, įvairiausius pažeminimus ir t.t. Tai užsilieka pasąmonėje, o kai tos perskaitytos mintys iškyla į paviršių, mes galvojame, kad tai mūsų pačių elgesys ar mintys. Pvz. perskaito žmogus žurnale, kaip porelė kivirčijosi ir ką kalbėjo. Vėliau, po trijų metų, kivirčydamasis ištaria tuos pačius žodžius (skaitytus žurnale) savo artimajam. Galvojat, kad tai yra Jo asmenybė ir Jo sugalvoti žodžiai. Ar nepanašu į sapną?
Laukite tęsinio…
“Aš Vyras” komanda dėkoja už šį straipsnį www.laimingi.lt
