Nusiraminkite, nusišypsokite ir viską gerai apmąstykite… Pažvelkime tiesai į akis: nesvarbu, kalbėsime apie meną ir su juo susijusias pastangas arba apie elementariausius dalykus, pavyzdžiui, kvėpavimą ir nuovargį, daugelis mūsų nesuvokia, ką daro. Ir ką mes bedarytume, anksčiau ar vėliau mes leidžiame laiką kritikuodami vieni kitus.
Jeigu jūs – žmogus, tai reiškia, kad jus nuolat vertina kiti žmonės ir ne visi daro tai tylėdami. Tačiau tai nereiškia, kad mes negalime garbingai įveikti/priimti/ignoruoti svetimą kritiką. Jeigu kažkas puldinėja jūsų taip išpuoselėtą nuomonę apie „Twilight’o“ pagrindinį veikėją, galite elgtis štai kaip:
DĖMESIO: kalbėsime apie kritiką, į kurią reikėtų reaguoti. Dažniausiai kritika būna visiškai neargumentuota, paremta asmeniniais žmonių išgyvenimais ir neverta dėmesio, tad turėkite tai omeny. Jeigu reaguosite į viską, ką jums rašo, sako, tai gali baigtis liūdnai jūsų nervų sistemai.
1. Neatsakinėkite iškart
Tai, kad patyrėt, išgyvenote kritiką – tai jūsų problema, o ne kažkieno kito. Gali būti, kad kažkas jūsų socialiniame puslapyje parašė sodrų ir sultingai žeidžiantį komentarą vien todėl, kad pamatė nedidelę klaidelę tekste. O gali būti, kad jūs išties rimtai suklydote ir jums tą klaidą parodė. O gal tiesiog kažkokioje situacijoje pasielgėte neadekvačiai.
Tačiau įsivaizduokime, kad į paštą jums atkeliavo žeidžianti žinutė arba komentaras soc. tinkle ir panašiai, plius kritika yra visiškai nepagrįsta. Taip, tai nutinka, nieko nepadarysi – gyvename interneto „riterių“ laikais.
Taigi, kuomet jums smogia žemiau juosmens, per viską, kas jums šventa (perkeltine prasme, be abejo), įsijungia refleksas: randate skriaudiką ir bandote sunaikinti jį atsakymu. Taip, labai norisi būtent taip ir padaryti, tačiau vertėtų susilaikyti nuo šios pagundos.
Atsakyti tuojau pat – didžiausia kvailystė, kurią galit padaryti apimti emocijų. Atminkite:
- Pirmiausia, pasitraukite nuo klaviatūros. Rimtai. Būtent dabar, kai jūs įniršote, jūs nieko nepadarysite – veikiant emocijoms sugalvoti vertingą atsakymą sudėtinga, patikėkite. Palaukite, bent valandą, prieš atsakydami atvėskite, leiskite sau nurimti. Kad minėtą valandą kažką veiktumėte, užsiimkite kuo nors nelabai svarbiu, pavyzdžiui, nueikite į parduotuvę arba užsukite į kavinę ir suvalgykite skanią spurgą. Vadinamasis „šopingas“ gali tapti puikia terapija.
- Antra, jeigu tai įmanoma, atsakykite ne elektroniniu paštu arba ne komentaru, o tiesiog paskambinkite skriaudėjui. Išsaugoti ramybę, kada kalbate su realiu žmogumi, kur kas paprasčiau. Jeigu per daug pykstat ir visą tą agresiją būtina kažkur išlieti, atsidarykite tekstinį failą ir surašykite ten viską, ką galvojate. Tik failo nesiųskite – ji tik šiaip, sau. Tai padės jums nuleisti garą ir ramiai įvertinti situaciją.
Vis dar nenusiraminot? Būna ir taip… Tačiau prieš spausdami „siųsti“ stabtelėkite pagalvoti…
2. Identifikuokite kritikos rūšį
Prieš pradėdami ataką nustatykite kritikos, kurios susilaukėte, rūšį. Ar tai konstruktyvi kritika, ar tiesiog kabinėjimasis? Ar jūs išties jos nusipelnėte, ar ji visiškai nepagrįsta? Atsakymai į minėtus klausimus gali tapti išeitimi iš susiklosčiusios padėties.
Aišku, dažniausiai kritika – tai nepagrįsti išpuoliai, kai jus „kandžioja“ nekompetetingi žmonės, tačiau jų pasisakymai ne visada būna skirti BŪTENT jums. Dažniausiai kritikas stengiasi parodyti jums darbo trūkumus arba neadekvačius poelgius.
Net jeigu žodžiai jums atrodo per daug žeidžiantys, kritika – tai ne būtinai puolimas. Tikėtina, žmogus tyčia pasirinko tokią bendravimo manierą, kad susilauktų jūsų dėmesio, arba jis apskritai nesugeba normaliai bendrauti, paprasčiausiai nemoka. Juk gali būti, kad kažkas iš jo artimųjų mirė, štai jis ir parašė būdamas tokios nuotaikos, nes pyksta ant likimo, o ne ant jūsų.
Suteikite kritikui šansą, net jeigu manote, kad jis, niekšas, jums tokio nesuteikė. Į kritiką atsakinėkite argumentuotai.
Visuomet atminkite, kad kritikas ne visada stengiasi jus nuskriausti. Labai dažnai jis nori nurodyti jums klaidą, kad jūs ją ištaisytumėte. Gali būti, kad būtent jūs esate teisūs, tačiau kritikui visa tai dar reikia „įkalti“. Tuomet būtina…
3. Nusišypsoti
Taip, jums reikėtų šypsotis kritikui į veidą (be abejo, internetu to nepadarysit). Tiesą sakant, kuo platesnė jūsų šypsena, tuo geriau.
Gal jau žinote, kad šypsodamasis žmogus naudoja mažiau raumenų, nei susiraukdamas? Šypsena padės jums ne vien morališkai sugniuždyti kritiką, jeigu jis nusiteikęs bartis, bet ir pagerins jūsų nuotaiką, net jeigu šypsotės per prievartą. Be to, tai dar vienas būdas nusiraminti.
Kartojam: kad taptumėt ramesni ir elgtumėtės ne kaip pasiutę barbarai, o kaip civilizuoti žmonės, jums net nereikia šypsotis nuoširdžiai, dirbtina šypsena irgi suveiks. Galų gale, jūs juk ruošiatės kalbėtis su kitu žmogumi, kad ir ne apie pačius maloniausius dalykus, o jeigu ruošiatės išsakyti jam (geriausia užvualiuotai) tai, ką galvojate, šypsena taip pat turi būti atitinkama.
Taigi, po to, kai pakoregavote savo nuotaiką, jūs, pagaliau, pasiruošę turėti reikalų su kritika tiesiogiai. Pats laikas…
4. Pasimėgauti kerštu
O dabar skambinkite ir sakykite viską, ką galvojate. Arba rašykite, jeigu nėra galimybės paskambinti. Apmąstę visus argumentus, jūs galite leisti sau sugniuždyti oponentą morališkai. Tačiau stenkitės neperžengti ribų – net jeigu jūsų oponentas (nesvarbu, raštiškai ar žodžiu) kelia balsą, jums tai neleistina. Jūs – civilizuotas žmogus.
Juo labiau, kai aiškinsitės, kas teisus, o kas kaltas, stenkitės pademonstruoti rūpestį kritikui: išklausykite jį, užjauskite, jeigu reikia, galima netgi pasityčiojimo forma, tik kad jis pats to nesuprastų, kad iš jo šaiposi.
Kuo mandagesni būsite, tuo: a) didesnė tikimybė palenkti priešininką į savo pusę ir b) keršto vardan išvesti jį iš kantrybės – nepraustaburnius mandagumas siutina. O jums juk to ir reikia, taip? Abu variantai tiks.
5. Po visko derėtų dar kartą viską apmąstyti
Kritika – nebūtinai kažkas blogo. Aišku, dažniausiai kritika gaunasi ganėtinai niekšiška, tačiau mes ją priimame skausmingai tik dėl mūsų pačių savimeilės.
Kiekvieną kartą, kai kažkas kritikuoja mūsų veiksmus arba darbą, mūsų ego reaguoja į tai taip, tarsi mes gautume iš kelio į klyną, ir tai yra mūsų didžiausia problema, kuomet susiduriame su kritika. Būtent mūsų savimeilę mes turime išmokti nugalėti, ypač jeigu norime šiame gyvenime mokytis iš visko, tame tarpe ir iš kritikos.
Priimti kritiką, kaip kažką teigiamo, visai įmanoma. Iš tiesų kritika – vienas iš būdų sužinoti, ką būtent jūs darote ne taip (jeigu darote). Jeigu apie tai nežinosite, kaip tapsite geresni?
Prieš imantis ryžtingų veiksmų, jūsų tikėtinas įsižeidimas turi pirmiausia būti apdorotas jūsų galvos, šaltai ir ramiai, apgalvotai… Visai tikėtina, kad ryžtingo atsakymo po gero pamąstymo nebebus. Ir niekada – girdite, niekada – nereikia fiziškai keršyti už kritiką.
Būkite atsargūs savo darbuose ir poelgiuose, gerai pagalvokite prieš veikdami – gali būti, kad tokiu būdu pamažu išmoksite mažiau klysti ir kritikos taip pat bus mažiau.
