Haka – šokis – energijos užtaisas!

„HAKA“ – Energijos užtaisas, atkeliavęs pas mus iš Naujosios Zelandijos. Jis taip ir liktų nepopuliarus, ir juo domėtųsi tik etnologai, tačiau sportininkai išpopuliarino šį nuostabų, tradicijų nupintą šokį…

Hakos šokis – atliekamas labai agresyviai ir prideda labai daug energijos bei gerų emocijų – išbandyta. Svarbiausia – daug atlikėjų. Kuo didesnė kompanija, tuo geriau, nes juntama didesnė energija.

Nutariau surinkti daugiau informacijos ir paruošiau Jums išsamų pasakojimą apie Hakos istoriją, kilmę.

Beje, norintys išmokti šokti Haką taip pat ras čia visą reikalingą informaciją. Susipažinkite su šokiu, parodančiu tradicijas, jėgą bei narsą.

NAVIGACIJA (kad būtų greičiau…):

Hakos istorija
Ka Mate! hakos istorija
Moterys ir haka
Kada buvo atliekama haka
Ta Moko – tradicinės maorių tatuiruotės

________________________________________

HAKOS ISTORIJA
_______________

„Na, gerbiamieji“ – Taip sakydavo mano mokytoja… Papasakosiu Jums (kiek įstengsiu) apie HAKĄ.

Hakos ištakos giliai įsišaknija į praeities paslaptis. Tai istorija, turtinga tautosakos, ir legenda, kuri atspindi Maorių palikimą. Naujoji Zelandija augo panėrusi į haką nuo pirmųjų susidūrimų tarp Maorių ir ankstyvųjų Europos tyrinėtojų, misionierių bei kolonistų.

Besiremiantys naujausiomis tradicijomis mano, kad „haka“ – išskirtinai vyrų sritis, tačiau legenda bei istorija paliudija visai ką kitą. Iš tikrųjų populiariausios hakos varianto, Ka mate!, istorija yra apie moters seksualumo galią.

LEGENDA

„…Haka kilo iš saulės dievo Ra. Jis turėjo dvi žmonas: Hine-raumati – vasaros esenciją ir Hine-takurua, žiemos esenciją. Hine-raumani pagimdė Ra sūnų Tanerore. Karštomis, tviskančioms vasaros dienomis galima matyti šviesos šokį. Anot legendos, tai Hine-raumati sūnus, Tanerore, šokantis savo motinai. Wiriwiri – drebantis tviskėjimas, šiandien atsispindi drebančiose hakos atlikėjų rankose…“

* * *

Pirmo hakos pasirodymo realiam pasauly autoriaus vardas buvo priskirtas vadui Tinirau ir jo šeimos moterims. Tinirau troško keršto, nes senas tohugua (žynys) Kae nužudė jo augintinį – banginį. Įniršęs vadas organizavo savo genties moterų būrį, kad jos sučiuptų žynį. Moterys nežinojo kaip atrodo Kae, tačiau jos žinojo, kad jo dantys nelygūs ir išsikišę. Kai jos atvyko į Kae kaimą, visa grupė atliko hakos šokį tam, kad priverstų vyrus nusišypsoti ir jos galėtų atpažinti Kae. Žynys žudikas buvo sučiuptas ir pargabentas į Tinirau kaimą, kur buvo nužudytas.

Europiečiai tyrinėtojai Abel Tasman ir James Cook pirmieji aptiko Maorius. Deja, jiems nepavyko iš karto užmegzti kontakto ir to pasekoje atsirado: nesusišnekėjimas ir nesusipratimas, kurių pasekmėm tapo: prievarta ir mirtis.. Iki pirmųjų Maorių kontaktų su Europiečiais, haka buvo naudojamas kaip ceremonijų dalis, kai Maorių gentys susitikdavo: kiekviena gentis likdavo budri, kad kita gentis, pasinaudojusi galimybe, nenužudytų jų genties narių.

KA MATE! HAKOS ISTORIJA
(Ši istorija išties intriguojanti…)

Ka mate! haka pasirodė IXX a. pradžioje. Ją sukūrė Maorių vadas Te Rauparaha.

Ka Mate! haka pasakoja paprastą genties vado istoriją: kaip jis buvo persekiojamas, pabėgo nuo kitos genties narių. Ši haka pasakoja apie jo baimę būti sučiuptam ir apie jo galbūt ironišką, o gal palinksmintą išsigelbėjimą. Te Rauparaha, vado sūnus, gimė maždaug 1768 metais ir užaugo Kawhia gyvenvietėje, Naujosios Zelandijos Šiaurinės salos vakarų pakrantėje. Jaunasis Te Rauparaha buvo gerai apdovanotas už žygdarbius karo metu – tapo vyriausiu regiono vadu, tačiau jo karštas temperamentas neapsaugojo jo nuo konfliktų su kitomis gentimis. Žymiojo įvykio, kuris paskatino Ka Mate! hakos atsiradimą, metu, Te Rauparaha lankė Tuwharetoą centrinėje šiaurės saloje. A hapu – gentis, priklausanti Tuwharetoa vietovei, norėjo nužudyti Te Rauparaha, kad atkeršytų už jo vadovaujamą antpuolį, kuris įvyko keleriais metais anksčiau. Antpuolio metu Te Rauparaha ir jo kariai „šluojo“ hapu žmones antpuolio metu ir kai viskas pasibaigė, likę gyvi hapu žmonės laukė progos atkeršyti. Vyriausias Tuwharetoa vadas paskyrė hapu narį, vadovaujamą žemesnio laipsnio vado Wharerangi, kad tas saugotų Te Rauparahą. Norėdamas spsidrausti, Wharerangi slėpė jauną, temperamentingą Te Rauparaha „kumara“ – saldžiųjų bulvių duobėj. Jaunąjį vadą persekiojantys kariai, tam, kad jį surastų, atliko „karakia“ – burtus/užkeikimą, tačiau Te Rangikoaea, bėgliui padedančio vado žmona, panaikino burtus atsistojusi virš tos duobės. Pasak Maorių legendos, moters seksualumas yra toks galingas, kad gali nugalėti vyrą ir panaikinti burtus.

Labiausiai paplitusi nuomonė, kad Ka mate! hakos atlikimo metu šaukiami žodžiai „plaukuotas vyras/žmogus“ – atpildas Wharerangi už pagalbą.
Tačiau yra dar viena (gan prieskoninga) šių žodžių reikšmės versija. Ngati Toag gyventojai (Te Rauparaha buvo ten vyriausiu vadu) sako, kad „plaukuoto vyro/žmogaus“ minėjimas šokio metu – atpildas Te Rangikoaea, moteriai, kuri sėdo raita (praskėtė kojas) virš duobės, kurioje slėpėsi vadas ir jis galėjo matyti jos…plaukus (gaktos). Prie duobės priartėjus persekiotojams, besidaužančia, tarsi griaustinis, širdim, Te Rauparaha sumurmėjo žymiosios Ka mate! hakos žodžius: „Ka mate! Ka mate! Ka ora! Ka ora! Ka mate! Ka mate! Ka ora! Ka ora! Tenei te tangata puhuruhuru Nana nei i tiki mai, whakawhiti te ra! A, hupane! A, kaupane! A, hupane! A, kaupane! Whiti te ra…“

MOTERYS IR HAKA

Tradiciškai moterys ne tik dalyvaudavo hakoje, tačiau jos vadovavo, turėjo ginklus ir būdavo pirmose eilėse atlikimo metu. Įgudusios „pukana“- akių vartymo, kai matosi tik baltymas, meno žinovės, užimdavo pačias matomiausias vietas pagrindinės hakos atlikėjų grupės šonuose. Dauguma jų buvo ginkluotos, kad apsaugotų hakos grupės flangus ir tos moterys dažnai keldavo atlikėjų dvasią!

Štai kaip XIX a. rašytojai apibūdina haką atliekančias moteris: šlykščios, stulbinančios, nemalonios, stebinančios, keliančios nerimą, jaudinančios…
Nepaisant tokio ryškaus moterų dalyvavimo hakos istorijoje, jų vaidmuo dabartinėje hakoje nėra toks aiškus ir konkretus…

KADA BUVO ATLIEKAMA HAKA…

Daugelis žmonių mano, kad haka – karo šokis, tačiau tikroji žodžio „haka“ reikšmė – šokis, arba šokis akompanuojamas dainos (atleiskit, kalbininkai, jei nusižengiau taip sakydamas).

Tikrasis karo šokis – haka peruperu. Elsdon Best (1856 – 1931), žymus etnologas ir rašytojas, pastebėjo, kad haka peruperu buvo atliekamas kai: atvykdavo didelė keliautojų grupė, besiruošiant karui ir mūšio lauke, sėkmingos kovos pabaigoje.

Maoris atlieka tradicinį pasiveikinimą – hongį su turiste.

Svetima gentis, atvykusi į kitos genties valdomas teritorijas, susidurdavo su haka peruperu, atliekama vietinių maorių. Po to jie atlikdavo haka peruperu patys ir galiausiai suseidavo į hongi – tradicinį maorių pasisveikinimą suglaudžiant nosis. Jeigu svetimos genties ketinimai šeimininkų atžvilgiu buvo draugiški, jie privalėjo priimti rautapu – augalo lapą su išpjaustytu simboliu, kaip taikos pasiūlymą.

Šokio metu maoriai naudojo įvairius tradicinius grimasų terminus: whakapi – iškreipiamas kūnas ir veidas; weru – ištempiamos arba suraukiamos lūpos; tahu – plačiai atsimerkiama, iškreipiamas veidas; potete – grimasa.

TA MOKO – TRADICINĖS MAORIŲ TATUIRUOTĖS

Tradicinės maorių tatuiruotės (Ta Moko) turi gilią prasmę ir papročių žinovai lengvai nustatydavo kokie buvo žmogaus nuopelnai ir kokį statusą jis turėjo gentyje. Maorių tatuiruotės tarsi reziumė nupasakodavo istoriją. Taip pat jos primindavo žmonėms apie atsakomybę gyvenime. Taigi turėti Ta Moko būdavo didelė garbė.

Vyrai darydavosi Ta Moko ant veido bei sėdmenų/šlaunų. Moterys – ant smakro, lūpų bei pečių. Tatuiruotes ant veido

buvo leidžiama darytis tik tam tikrą statusą turintiems maoriams. Nustatytų Ta moko reikšmių nebuvo, todėl jos priklausė nuo vietos, ant kurios buvo daromos pvz.: moterys palikdavo mažas žymes ant veido ar pečių – mirė artimas jai žmogus. Kairė veido pusė priklausydavo tėvo istorijai, dešinė – motinos.