Ramybė ir tik ramybė – galios paslaptis!

Daugelis žmonių pripažins, kad jiems trūksta meilės. Tačiau kam mums reikalinga dvasinė (vidinė) ramybė? Meilė ir ramybė – neišskiriami gyvenimo ingredientai. Meilė – tai ne kito žmogaus turėjimas, valdymas. Tai harmonijos su visu pasauliu ir, visų pirma, su savimi būsena. Tai užtikrintumas, kad judi teisinga linkme. Ieškodami meilės randame dvasinę ramybę ir ieškodami ramybės – atrandame meilę.

Visų pirma, ramybė – tai pusiausvyra. Žmonėms, užsiimantiems kovos menais, užduotis Nr. 1 – išsaugoti pusiausvyrą. Pradėję užsiiminėti karate jūs sužinosite, kad jėga priklauso nuo pusiausvyros ir „šaltų“ nervų. Tereikia pridėti emocijų ir jūsų dainelė sudainuota… Pusiausvyra ir dvasinė ramybė – mūsų pasitikėjimo savimi šaltinis. Ramybė – tai ne mieguistumas! Ramybė – tai jėgos valdymas, o ne pasipriešinimas jai. Ramybė – tai gebėjimas matyti bendrą paveikslą, nesifokusuojant vien į detales.

Skelbti karą visatai? Kodėl?

Jeigu nusprendėte apginti save nuo visų negalių, jūs išsirinkote ne tą planetą. Ramybę ir pasitikėjimą savimi galima atrasti tik savyje. Aplinkiniam pasaulyje nėra stabilumo, viskas aplink jus yra nuolatinio keitimosi būsenoje. Kaip mes galime įveikti gyvenimo nenuspėjamumą? Tik priimdami jį! Tark sau: „Mėgstu siurprizus. Šaunu, kai žinai, kad bet kurią akimirką gali įvykti koks nors netikėtumas“. Priimk sprendimą: „Kas benutiktų, aš tai pergyvensiu“. Susitark su savimi: „Jeigu mane atleis, aš rasiu darbą, kurio grafikas bus laisvesnis. Jeigu mane numuš autobusas, manęs čia daugiau nebebus“. Tai ne patyčios. Tai gyvenimo tiesa. Žemė – pavojinga vieta. Žmonės čia gimsta ir miršta. Tai nereiškia, kad turi gyventi kaip bailus triušis.

Vidinė ramybė (ne butaforija) – tai tikros galios požymis

Kaip pasiekti dvasinę ramybę? Kad įgautum dvasinės ramybės (vidinės ramybės), pirmiausia turi pakeisti savo pasaulėžiūrą. Taip pat gan stipriai gelbsti elementarus įprotis kasdien leisti sau pailsėti. Taip taip, būtent! Mes tiek pasidavėme spaudimui, kad mums reikia mokytis atsipalaiduoti. Žmonės, pasiekę dvasinę pusiausvyrą, dažnai atlieka tam tikrus ritualus. Kažkas medituoja, kažkas meldžiasi, kažkas švintant vaikšto pajūriu arba išeina iš namų pabėgioti. Kiekvienas randa sau tinkamą relaksacijos būdą. Mums tai padeda geriau suprasti save ir pažinti aplinkinį pasaulį.

Gyvenimas liks kova, jeigu mes to reikalausime. Šiuolaikinė vakarų kultūra pripratino mus nuolat įsitempti. Aš nesiginčiju su tais, sakančiais „kas nedirba, tas nevalgo arba nepasėsi – nepjausi“, bet prieš pradedant ką nors daryti mums reikia liautis kovoti su visu pasauliu, viskuo… Mes užaugome tikėdami pasipriešinimu. Mums būdinga skubinti įvykius ir „stumdyti“ žmones. Mes aliname save, o čia jau daugiau žalos nei naudos.

Išmokime atsipalaiduoti, pagauti ir sustabdyti bėgantį nežinia kur save!

Kam reikalinga relaksacija? Praktiškai viskas, kuo mes užsiimame gyvenime – tai tam tikro rezultato gaudymas, rungtynės ir panašiai. Tačiau giluminis atsipalaidavimas, meditacija padeda mums kitaip pažvelgti į gyvenimą. Mes laukiame, kad ateitis padovanos mums nemažai malonių momentų. Tačiau mūsų dėmesys vis vien turi būti sutelktas į dabartį.

Praktikuodami gilų atsipalaidavimą mes pradėsime pastebėti, kad kai kurios savybės, įgyjamos užsiėmimų (meditacijos, bėgimo, vaikščiojimo, arbatos gėrimo ceremonijos) metu, pamažu taps įpročiu ir pakeis mūsų kasdienį gyvenimą. Mes tampame ramesni, atsiranda intuicija.

Visi mes turime vidinį balsą, tačiau jis silpnas ir sunkiai „išgirstamas“. Kai gyvenimas tampa per daug neramus ir triukšmingas, mes „nebegirdime“ jo. Tačiau mums tereikia šiek tiek nuslopinti pašalinius garsus ir viskas pasikeičia. Mūsų intuicija visuomet būna su mumis, tačiau mes dažniausiai nekreipiame į ją jokio dėmesio.

Aš seniai pastebėjai, kad jaučiuosi labiau užtikrintas ir pasitikintis savimi, kai randu laiko atsipalaiduoti, sustoti, pabūti čia ir dabar. Kartais darau tai mėgaudamasis pietumis arba pusvalandį sėdėdamas, žvelgdamas į medžius ir pamažu gurkšnodamas gaivų vandenį. Pasiekęs norimą būseną dažniausiai užmirštu (kaip ir daugelis) savo praktikas. Pasiduodu rutinai, problemoms. Pamažu gyvenimas vėl pradeda akumuliuoti vis daugiau ir daugiau įtampos, vėl jaučiu nuovargį, nuotaika pablogėja. Ramybė mane palieka. Tik neseniai išmokau pastebėti šį procesą (pablogėjimą), todėl dabar aš laiku sugrįžtu į „čia ir dabar“.

Sustoti reikia mintimis…

Meditacija sutaupys daugiau laiko, nei jūs jo jai skirsite. Prisipratinkite atsipalaiduoti – derinkite save kaip kad derinami muzikos instrumentai. Dvidešimt minučių kasdien – kad jūsų vidinės stygos skambėtų švariai ir būtų suderintos. Ryte kelkitės ketindami būti ramūs, pusiausvyroje, o ne „…ir vėl į tą darbą“… Kai kuriomis dienomis jums pavyks išsilaikyti iki vakaro, o kartais – tik iki pusryčių. Tačiau jeigu vidinės ramybės išsaugojimas taps tikslu, pamažu jūs išmoksite šį meną.

Gamta – natūralios energijos šaltinis

Ar kada nors pastebėdavote, kad galite visą dieną braidžioti po mišką ir jausti energijos antplūdį? Arba praleisti rytą prekybos centre ir pasijusti taip, tarsi jus sunkvežimis pervažiuotų (du kartus, su priekaba, prikrautas plytų)?

Viskas aplink mus vibruoja: žolė, betonas, plastikas, putplastis ir t.t. Mes jaučiame visas vibracijas. Sodų ir miškų vibracijos gydo – jos atstato mūsų energiją. Betoninių (ir ne tik) prekybos centrų vibracija yra kito tipo: jie siurbia energiją. Katedrose (bažnyčioje, šventyklose) vibracija nukreipta į viršų. Prarūkytuose baruose ir striptizo klubuose jūs paliksite didžiulę dali savo gyvybės energijos. Nesakau, kad turite dabar braidžioti po miškus ir vengti klubų. Viskas gerai – mes juk nuodėmingi ;).

Nereikia būti genijumi, kad suprastum: mūsų sveikata ir pasaulio suvokimas priklauso nuo protu praktiškai nesuvokiamos aplinkos energijos. Kai mes pilni energijos, mums lengva apsiginti nuo ligų ir blogos kitų žmonių nuotaikos. Jeigu energijos atsargos arti nulio, mes pradedame traukti depresiją ir ligas.

Sveika, vienatve…

Negalima laikyti paprastu sutapimu to, kad viso pasaulio kultūrose egzistuoja užsisklendimo, atsiribojimo (asketizmo), užsidarymo savyje tradicija. Tiek Amerikos indėnai, tiek Afrikos bušmenai iniciacijos metu palikdavo savo gentis, slapstėsi kalnuose ar miškuose tam, kad suprastų savo paskirtį. Didieji mokytojai – Buda, Mahometas, Jėzus – sėmėsi įkvėpimo atsiskirdami nuo žmonių, kaip ir milijonai vienuolių, mistikų ir tiesos ieškotojų, iki šių dienų sekančių jų pavyzdžiu.

Kiekvienam iš mūsų reikia tokios slaptos vietelės, kur neskamba telefonai, kur nėra nei televizoriau, nei interneto. Tegul tai būna patalynės kokonas miegamajame, kampas balkone arba suoliukas parke – tai mūsų teritorija, skirta kūrybai ir apmąstymams.

Pradedant XVII a. mokslo ginkluotėje yra I. Niutono metodas: jeigu norite kažką suprasti, sudaužykite tai į šipulius ir nagrinėkite duženas. Jeigu vis dar neaišku, smulkinkite į dar mažesnes dalis… Galų gale jūs sužinosite, kaip veikia Visata. Ar tai teisinga? Paimkite Šekspyro sonetą ir suskaidykite jį į veiksmažodžius, būdvardžius, daiktavardžius, o po to suskaidykite žodžius į raides. Ar autoriaus mintis jums bus aiškesnė? Suskaidykite „Moną Lizą“ į tepinėlius. Ką jums tai suteiks? Mokslas daro stebuklus, tačiau tuo pačiu jis „anotomuoja“. Protas skaido dalykus į dalis. Širdis surenka juos į visumą.

Sveikata ir gerovė aplanko mus tada, kai žiūrime į pasaulį, kaip visumą, į kažką vieningo. Tas pats galioja ir mūsų kūnui, ir mūsų gyvenimui ir visai žmonijai.