Norėčiau Jums padėti sutaupyti daug laiko ir nervų, išsklaidant vieną įsitikinimą, kuris gali sukelti daug nepatogumų gyvenimo kelyje. Jo pavadinimas yra „aš dvasiškas“. Pradžioje pabandysiu aprašyti jį pirmu asmeniu, o vėliau pateiksiu samprotavimus.
Atsimerkiu aš, paprastas žmogelis, po meditacijos ir sakau sau viduje: „nuo šiol aš dvasiškas“. Taigi tapau dvasišku ir vaikštau miesto gatvėmis galvodamas dvasiškas mintis (pvz. kad visi kiti nedvasiški). Daiktai nedvasiški, žmonės nedvasiški, o aš tai tikrai dvasiškas, nes kartais užsimerkiu, pabūnu su savimi, su jogais ir šiaip būreliuose dvasiškų žmonių. Beje, perskaičiau knygą, kuri sako, jog reikia būti čia, dabar ir mylėti – todėl aš dvasiškas; kiti neskaitė, kad reikia būti čia ir dabar, todėl jie nedvasiški. Visus besikeikiančius apeinu ratu – jie nedvasiški, tiesiog energetika ne ta. Jie nežino, kas yra čakros ir geria alkoholį – todėl jie nedvasiški. Aš ta proga galiu dvasiškai nekęsti, smerkti viską, kas man atrodo nedvasiška, bet žinoma, subtiliu dvasiniu būdu, kaip visi dvasiškiai daro. (Gerokai prisijuokiau rašydamas.)
Jeigu žmogus gali tapti staiga „dvasišku“, tai reiškia, kad jis iki šiol dvasios neturėjo, jam kažką lyg reikia įdėti į vidų… Bet ar užmerkus akis yra kažkas įdedama į vidų? Ne. Jis tiesiog pradeda ėjimo į save – vidinės išminties ieškojimo – kelią, o tai išoriškai yra vadinama dvasiškumu.
Tik ėjimas į save ir išminties atgavimas (ne gavimas, o atgavimas savo paties viduje) mus gražina į laimę, o tai liaudiškai vadinama dvasiškumu. Kuo daugiau į protą gali pažvelgti iš šalies ir jį stebėti – tuo daugiau išminties įgauni; būsena, kurioje tai patiri, yra švari sąmonė, kurią mes jaučiame, kai laukiame griaustinio po žaibo blyksnio. Žinodami tai, paklauskime savęs: „kuris žmogus neturi sąmonės?“, arba kitaip – „kuris tada nėra dvasiškas?“, ir baikime tą atsiskyrimą nuo „nedvasiškų“ arba net jo nepradėkime.
Išmintis ir tik išmintis mus išvaduoja nuo kančios, o ji pati ateina iš toliau negu mintis. Tai lyg gylis, įžvalga, kurios mes taip ieškome. Išmintis nėra mintys, nes kiekvienas būtų išminčius perskaitęs kelias knygas, bet taip nėra – kiekvienas turime išdrįsti patirti ir suvokti patys, kad ją įgautumėme. Būtent tai kiekvienas iš mūsų darome gyvenime – mes vis tiriam ir patiriam, ir vėl tiriam, ir vėl patiriam, kol galu gale „daeina“ ir užčiuopiam išmintį, kuri iškart išlaisvina ir suteikia džiaugsmo.
Visi mes esam dvasiški (vadinkite kaip tik norite), nes kiekvienas mūsų, tiesiogiai ar ne, ieškome išminties – tai kas išvaduoja iš kančios. Kiekvienas sutiktas žmogus po kelių minučių pokalbio mums pradeda atseikėti savo išminties lobių, ypač tai daro vyresnieji. Visi, išskyrus išmintingus, tai daro gyrimosi forma ir patarinėja išsijuosę, „kaip reikia gyventi“. Visa tai yra išminties dalybos. Mes visi pakvaišę dėl išminties, nes išmintis pakelia mūsų protą į aukštesnę ir malonesnę būseną. O tie, kurie paklaidinti godumo ir aistros suklydo, manydami, kad aukštos būsenos yra daiktuose ir gražiuose kūnuose, yra vadinami materialistai. Bet vis tiek visi visi siekia tyros proto būklės – meilės, džiaugsmo, išminties, ramybės.
Nesvarbu, ar „materialistas“, ar „dvasininkas“, – visi eina paskui laimę ir išmintį, ir visi yra „dvasiški“. Todėl nusimeskime nepasitenkinimus ir mėkime, mylėkime kiekvieną žmogų. Jis (galbūt) – ateities išminčius, kuris, dešimt tūkstančių kartų atsimušęs į materialumo spąstus, pagaliau suvoks išmintį, jog materialume nėra laimės, ir išdrįs siekti šviesos savo viduje to, kas nutiko su daugeliu iš mūsų. Kiekvienas daiktas yra iš minties formos, kiekvienas žmogus yra didingo intelekto kūrinys. Mylėkime vienas kitą ir globokime, nes dvasiškumo ir materializmo stovyklos yra tik dar vienas kvailių spektaklis Dievo akyse.
“Aš Vyras” komanda dėkoja už šį straipsnį www.laimingi.lt
Gal dvasingas, ne dvasiškas?