Baimė. Kovinė parengtis. Viktimologija!

Kodėl žmonės bijo muštis? Kodėl kritinėse situacijose vieni bėga ir kovoja, o kiti sustingta ir net apsišlapina? Ar žmogus, mąstanti būtybė, gali išmokti transformuoti pasyvią reakciją į aktyvią, t.y. ar žmogus sugeba įveikti visišką sąstingį ir pabėgti arba kovoti už save? Turbūt dažnam kyla šių klausimų, dėl to ir atsirado poreikis šiam straipsniui. Tikimės, kad jis bus naudingas!

Šiame straipsnyje sužinosite:

• Eksperimentai Amerikos kalėjimuose: chuliganas ir aukos.
• Pagal kokius kriterijus ir požymius agresoriai renkasi aukas?
• Kaip atrodo „tobula auka“?
• Kuo baisi ir pavojinga psichologinė trauma?
• Kokios būna baimių rūšys?
• Kaip sumažinti tikimybę susidurti su „užvažiavimu“, užpuolimu, vagyste?
• Ar būna naudinga baimė?
• Kaip baimę paversti dopingu?
• Kuo, apart konflikto pralaimėjimo, pavojingas nesugebėjimas nukreipti agresiją reikiama vaga?
• Kuo pavojingas neteisingas agresijos nukreipimas?
• Kaip greitais persiorientuoti į kovinę padėtį?
• Kaip reaguoti, jeigu Jūs jau išsigandote?
• Pajausite patys keletą teisingų būsenų, vedančių į pergalę, išgyvenimą.
• Kaip „perjungti“ savo nusiteikimą priklausomai nuo pavojaus stiprumo.

Jeigu Jūs nieko nebijote, reiškia Jūs pats baisiausias :)

Vienoje iš JAV valstijų buvo atlikta kalinių, kalėjusių už plėšikavimą, banditizmą ir kt., apklausa. Jiems parodė video įrašų su skirtingais žmonėmis ir paklausė, ką iš matytų žmonių kaliniai rinktųsi kaip savo potencialias aukas? 90% „žmonių – aukų“, buvusių įrašuose, sutapo. Iš gautų atsakymų galima padaryti labai paprastą išvadą – „auka“, t.y. žmogus, dažnai pakliūnantis į negeras situacijas, periodiškai užpuolamas ir t.t., pasižymi ganėtinai apibrėžiamais parametrais. Panagrinėkime šiuos parametrus kiek išsamiau.

Ką tik Jūs susipažinote su baziniu eksperimentu iš įdomiausio mokslo, vadinamo viktimologija (ar kada girdėjote tokį?). Viktimologija – tai mokslas (kriminologijos atšaka), tiriantis nusikaltimų aukas. Šio mokslo pavadinimas kilo iš angliško žodžio „victim“ – auka.

„Aukologija“ arba Viktimologija

Šis mokslas nagrinėja aukų požymius, visumą, sudarytą iš psichinių ir fiziologinių savybių, remiantis kuriomis banditai, „gezai“, maniakai, teroristai nusprendžia paimti įkaitą, užpulti, nužudyti, išprievartauti, pažeminti, apiplėšti būtent „TĄ“ žmogų, o ne kurį nors kitą, ne jo kaimyną, kaimynę arba kitą praeivį. Čia nėra jokios paslapties, „ideali auka“ pasižymi tam tikromis charakteristikomis.

Visi mes laikome save protingais ir mąstančiais žmonėmis. Atrodo, kad mūsų esybėje protas yra svarbiausias, ypač kai mes bendraujame su kitais žmonėmis. Deja praktinė psichologija teigia visai ką kitą. Apart proto mes dar turime ir emocinę sferą. Būtent ji labiausiai įtakoja mūsų tarpusavio santykius su aplinkiniais. Būtent emocijos ir jų neverbalinės apraiškos leidžia suvokti žmonėms kas mes esame – „auka“ ar „didvyris“, „nevykėlis“ ar „išvykėlis“ ;).

Yra tokia sąvoka (jei taip galima sakyti) – atraktantas. Kitaip sakant, atraktantas – tai kas pritraukia. Mūsų vidinė būsena yra stipriausias atraktantas geroms ir nelabai geroms gyvenimo situacijoms, nuostabioms ir jausmingoms moterims (arba nelabai), ištikimiems ir geriems (arba nelabai) draugams ir, be abejo, nepavojingiems praeiviams arba agresyviems chuliganams.

Praktiškai kiekvienas aktyvaus amžiaus žmogus, sveiko proto ir geros atminties, kai prisimena susidūrimą su blogais „bachūrais“, kuris galėjo įvykti net labai seniai, jis prisimena ypatingą vidinę būseną: bejėgiškumą, pažeidžiamumą ir baimę pakliūti po fiziniu presingu, kitaip sakant, po ranka.

Jūs galite būti apsiginklavę, neapsiginklavę, būti pažinę kovos menus arba nemokėti net užsimoti – visa tai nėra tiek svarbu. Esmė tame, kad chuliganai – tai nuostabūs psichologai, turintys gamtos dovaną, jie puikiai „nuskaito“ žmogų, jie mato pagal žmogų, ar jis auka, ar plėšrūnas. Jie supranta, ar žmogus yra pasiruošęs kovoti maksimaliai aktyviai, maksimaliai žiauriai ar jis ne visai pasitiki savo jėgomis, kažkur „įtrūks“, palūš ir dėl to iš jos galima padaryti auką.

Iš esmės jokios reikšmės neturi tai, kas jūs: vyras ar moteris, neturi reikšmės tai, kiek jums metų: ar daugiau 15, ar mažiau 85, egzistuoja „n“ tikimybė, kad Jus užpuls. Neturi reikšmės, ar Jūs su švarku, ar su treningais, neturi reikšmės Jūs bicepsų dydis ar visiškas jų nebūvimas.

Vienintelis dalykas, turintis reikšmės – tai Jūsų vidinė būsena

Jeigu Jūsų viduje baimė, skausmas, nuoskauda, varginantis nuojauta, kad bus nelaimė arba susidūrimas su kažkuo baisaus, Jūs būtinai su tuo susidursite realiame gyvenime. Kaip kadaise sakė H. Trismegistas: „Kas viduje, tas ir išorėje“.

Gal ir netikite, bet jeigu visą negatyvumą, esantį praktiškai pas kiekvieną, nes beveik vysi patyrėme gyvenimo traumų, auklėjimą, nuo vaikystės įskiepytas nuostatas, klaidas, nesėkmes, pakeisime geromis nuostatomis, gyvenimas pasikeis… Sėkmė, nuostabios damos, pinigai, lipimas karjeros laiptais ir nuotykiai tiesiog nepaliks Jums laisvo laiko. Tačiau ne viskas iškart, nes pradžioje reikia suvokti, kas būtent Jus riboja, kokios baimės tūpi Jūsų viduje.

Kokios būna baimės arba baimių rūšys?

Būna taip, kad vyras ankstyvojoje vaikystėje arba paauglystėje susimušė ir nors nuo to laiko jam neteko muštis nė karto, tačiau nesėkmės pasikartojimo laukimas, skausmo, pažeminimo jausmai stipriai žmogų blokuoja.

Būna dar ir taip: žmogus galimai niekada nesimušė, tačiau jis tiesiog bijo fizinio skausmo, kuris neišvengiamai pasireikš susidūrimo proceso metu.

Dar būna taip, kad mes bijome to, jog muštynių metu mums „apgadins“ veidą, t.y. įstatys „fanarą“ po akimi, sulaužys nosį, išmuš dantį, prakirs antakį, lūpą. Juk tai atstums klientus, kolegas, vadovybę, taip?

Būna ir taip, kad mes bijome muštynių metu būti suluošinti, bijome, kad mus sulaužys ranką, koją, šonkaulius, nudaužys genitalijas, inkstus, pažeis smegenis, ko pasekoje kris mūsų darbingumas, kentės šeima, vaikai, tėvai neteks rūpintojo ir ateityje lauks baisus luošio-invalido egzistavimas.

Yra ir subtilesnių baimių, pavyzdžiui, baime „netekti veido“ pačiam prieš save, prieš savo vaiką, prieš moterį ir draugus.

Kaip baimę paversti dopingu? Ką daryti, jeigu kojos tiesiog linksta?

Pas bet kokią gyvą būtybę, susidūrusią su pavojumi, su plėšrūnu, suveikia instinktai ir galimos dvi reakcijos: Pasyvi :) ir aktyvi.

Pasyvi reakcija: nukristi, apsimesti skarmalu, idealiausiu atveju išsituštinti arba/ir apsišlapinti ir gal tavęs nelies.

Aktyvi reakcija: bėgti arba kovoti. Aktyvi reakcija, savaime suprantama, labiau padeda išgyventi ir laimėti.

Abi reakcijos, aktyvi ir pasyvi, kyla dėl staigaus adrenalino ir noradrenalino išmetimo į organizmo kraujotakos sistemą. Pirmuoju atveju (pasyvi reakcija) pasireiškia paralyžiuojanti baimė, o antruoju – aktyvuojanti baimė arba atsakomasis įniršis.

Jeigu gamta taip pasidarbavo, kad Jums labiau būdinga pirmoji reakcija, kuomet iš baimės linksta keliai, kojos tampa vatinės, pasireiškia pykinimas ir burnos džiuvimas, maišosi mintys, būtina imtis šių veiksmų: iki to laiko, kol kraujyje adrenalino kiekis pasieks kritinę ribą ir sukels aukščiau minėtą reakciją, Jums būtina imtis aktyvių veiksmų: bėgti arba kovoti, t.y. transformuoti baimę, versti ją aktyvia.

Jeigu prie Jūsų priėjo chuliganas arba grupė ir jaučiate aukščiau minėtos reakcijos pradžią, tuojau pat arba trenkite, arba bėkite. Kaip tai daryti Jūs sužinosite kiek vėliau, gal kituose straipsniuose, bet šiaip šitą Jums paaiškins be kokie savigynos profesionalai.

Agresijos nukreipimas. „Jūs pas mane ar mano artimuosius?“

Yra trys atsakų į bandymus panaudoti prieš jus fizinę prievartą arba psichologinį spaudimą rūšys. Tiesioginė, normali gynybinė reakcija – nusodinti saiko nejaučiantį ir visas ribas peržengusį chamą, arba duoti atkirtį chuliganui. Apart šios akivaizdžios reakcijos kur kas dažniau sutinkamos „sulėtintos“ arba uždelstos agresijos reakcijos, nukreiptos į vidų, į patį save ir pasireiškiančios agresijos protrūkiuose ant nekaltų artimų žmonių ir aplinkinių.

Būdai reaguoti į agresiją:

• Tiesioginė, normali gynybinė reakcija
• Uždelsta reakcija
• Nukreipta į vidų, į patį save
• Nukreipta į nekaltus aplinkinius

Agresija, nukreipta į vidų, sukels visą psichosomatinių susirgimų gamą:

• arterinio spaudimo kilimą
• galvos skausmus
• nuovargį
• dėmesio stoką
• miego sutrikimą
• erekcijos sutrikimus
• bronchinę astmą
• neurodermitą
• psoriazę
• pleiskanas ir plaukų slinkimą
• praktiškai visas alergijų rūšis
• gastritą
• skrandžio opą
• žarnyno veiklos sutrikimus
• problemas su skydliauke ir antinksčiais.

Uždelsta agresija dažnai įgauna tokias formas, kaip, pavyzdžiui, spontaniški pykčio ir įniršio protrūkiai ir dažniausiai tokios agresijos objektais tampa mums artimi žmonės: vaikai, mylimasis žmogus, tėvai, draugai, kolegos, naminiai gyvūnai.

Jeigu žmogus neleidžia sau sureaguoti iškart, konflikto metu, nukreipdamas agresiją į jos šaltinį siekdamas apsaugoti save, gindamas savo interesus, įvyksta „mutacijos“:

1. Iš pradžių jis kenčia pralaimėjimą konflikte arba muštynėse.
2. Po to aktyvi agresija, paremta kaltės jausmu ir nepasitenkinimu, nukreipiama į savo vidų, nuodija organizmą ir gadina nuotaiką.
3. Po to dalis agresijos nukreipiama į aplinkinius, dažniausiai į artimus žmones.
4. Galiausiai lieka frustracija (nemalonu emoc. būsena) dėl visko, kas įvyko, o tai uždaro ratą ir palaiko šį griaunantį algoritmą – „nuodingą“ būdą reaguoti į svetimą agresiją.

Tokiems žmonėms dažnai pasireiškia autoagresija, arba savibaudos simptomai:

• Geriausiu atveju pasireiškia nepavojinga forma, t.y. užkliuvimai alkūne, pečiu, koja už kampų, stalų/kėdžių kojų ir t.t.
• Mažiau pavojingu atveju – pėdų pasisukimai, nuslydimai nuo laiptų, „atsitiktiniai“ įsipjovimai ir smūgiai plaktuku per pirštus, apsiplikinimai. Taip pat čia galima būtų priskirti ir pusę sportinių traumų, traumų, susijusių su aktyviu poilsiu.
• Stipriau pasireiškianti forma: raiščių įtrūkimai, plyšimai, kaulų lūžiai, smegenų sutrenkimai kritimų metu, kelių eismo įvykiai susiduriant su tokiu pačiu autoagresoriumi.

Kuo skiriasi žmonės, konflikte besijaučiantys kaip žuvys vandenyje, gebantys ne tik atsakyti į verbalinį „užstūmima“ ir nedvejodami sugebantys duoti fizinį atkirtį, bet ir sugebnatys iš anksto pamatyti, numatyti konfliktinę situaciją ir išvengti jos?

Kuperio spalvų kodai (Jeff Cooper, The Color Code)

Džefas Kuperis (Jeff Cooper) buvo JAV spec. pajėgų instruktoriumi II-ojo P.K. metu. Jis sukūrė sistemą, leidžiančią akimirksniu nustatyti kylančio pavojaus laipsnį bei pasiruošti jai. Nors ši sistema buvo išgvildenta maždaug prieš 70 metų, ji veikia iki šiol. Panagrinėkime kievieną būseną:

Balta spalva – kaip padidinti savo galimybes tapti auka?

Šioje būsenoje normalus nepasiruošęs žmogus praleidžia didžiąją gyvenimo dalį. Vietoj to, kad jis būtų „čia ir dabar“ būsenoje, kad atidžiai žiūrėtų į kelią, apskaičiuotų kiekvieną kitą posūkį, vertintų aplinkinius, žmogus paprasčiausiai nueina mintyse į „ten, kur nuostabu, gražu ir paprasta“. Šioje būsenoje mes kaip ir žiūrime, tačiau nematome, nesuvokiame realybės, kol nesusiduriame su jos rūsčia apraiška duobės pavidale, arba svetimo automobilio pavidale, na, arba „bachūro“ su lazda pavidale. Balta būsena – tai idealios aukos būsena ir rizika atsidurti šioje būsenoje labai didelė, nes aplinka būna įprasta ir, berods, viskas ramu.

Balta spalva leistina tik miego metu arba pas save namie, svečiuose pas draugus.

Situacija: „Priekyje matosi pastatas, primenantis alaus kioskelį, aplinkui nieko nėra, sieloje paukščiukai čiulba, eisiu rytoj į kiną/parką su Onute/Mildute“.

Geltona spalva – kuo žvilgsnis į išorę skiriasi nuo neurotiko nerimo?

Tai medžiotojo, kovotojo, išėjusio į kelią būsena. „Geltonoje spalvoje“ mūsų dėmesys nukreiptas į išorinį pasaulį, potencialių pavojaus šaltinių identifikavimą ir jų vengimą arba neutralizavimą. Atminkite! Geltona spalva – tai ne paranoiškas neurotiko nerimas ir susirūpinimas! Geltona spalva – tai užtikrintas profesionalo ramumas, tai atsipalaidavimas ir dėmesys tuo pačiu metu. Geltona spalva skiriasi nuo baltos dėmesio fokusavimo perkėlimu iš vidinio pasaulio į išorinį. Būtent šioje būsenoje reikėtų būti pagrindinę mūsų gyvenimo dalį.

Situacija: „Matau priekyje alaus kioskelį, prie kioskelio stovi įtartinas personažas“.

Oranžinė spalva – ruošiamės kovai!

Gongas nuskambėjo, trimitininkas sutrimitavo „Pavojus“, „Achtung“, „Danger“ ir t.t. Bombonešiai jau danguje, tačiau nebombarduoja ir Perl Harboras (Pearl Harbor) dar nesudegė… Mūsų dėmesys fiksuoja pavojaus šaltinį, kumščiai ir žandikauliai susispaudžia, spaudimas pakyla, organizmas „suleidžia“ adrenalino. Robotaas transformeris pereina į kovinę būseną.

Situacija: „Nuo alaus kioskelio atsiskiria neandertalietis, eidamas iš kišenės išsitraukia kataną ir eina link mūsų, turbūt, kad paprašytų prisidegti/10 centų/paskambinti/cigaretės/orų prognozės ir t.t. Bėk arba kovok!!“

Iš anksto identifikuotas pavojus leidžia komfortiškai pasiruošti susidūrimui arba konflikto išvengimui.

Raudona spalva – statymai baigti, kova prasidėjo!

Praaaasidėjo (kaip sakoma, dabar tai jau „pz*#!c“). Aplinkui rikuojasi žiūrovai, moterys klykauja, vyrai bando nuraminti… Į galvą atskrido kažkas kieto ir sunkaus, Jūs krentate ir po to jau nebeskauda… Atsigausite reanimacijoje, be pinigų ir be veido… Raudona spalva – tai prasidėjusio fizinio susidūrimo spalva ir čia veikia Blitzkrieg principas: pirmasis pradėjęs laimi 95% kovos/kovų! Kaip laukiniuose Vakaruose: „Šovė antras, užtat mirė pirmas ;)“…

Situacija: „Jūs baltoje būsenoje, svajojate/prisimenate susitikimą su Onute/Mildute. Nepastebite alaus kioskelio, neandertaliečio ir jo katanos. Iš Jūsų negailestingai paruošia užkandį prie alučio“.

Sunku apsiginti nuo pirmo netikėto antpuolio, triuškinančio, jeigu Jūs esate baltoje būsenoje.

Daug komfortiškiau, jeigu įvyktų nuosekli stadijų „evoliucija“ – geltona – oranžinė – raudona…

Situacija: „O, matau objektą! (geltona) Objektas artėja! Pavojus! Ruošiame patrankas kairėje denio pusėje (oranžinė)! Ugnis (raudona)!“ Neandertalietis su katana, aromatingai dvelkiantis kariesu ir „peregaru“, užsimoja triuškinančiam hukui (hukas – lenktas smūgis), tačiau netikėtai užsirauna ant įžvalgiai atstatytos kojos, atsiduria baloje ir verkia“...

Vidinė būsena. „Geltonoje“, „Oranžinėje“ ir „raudonoje“ situacijose, susikoncentravusiam, pasitikinčiam savimi žmogui būdingos šios būsenos:

Raudona spalva – žiurkės (įvarytos į kampą) būsena.

Tam visai nereikia gimti žiurkės metais arba šiaip gyvenime jaustis tikra žiurke… Net toks mažas, lengvas ir formaliai silpnas gyvūnas, kaip žiurkė, įvarytas į kampą ir suprantantis, kad bėgti nėra kur, tampa mirtinai pavojingas savo skriaudėjui. Jis gali šokti ir įkibti į veidą arba kaklą ir rimtai sukandžioti agresorių. Kritinė būsena suteikia pramuštgalvišką ryžtą eiti iki galo nepaisant skausmo, „sveiko“ proto ir socialinės dorovės.

Kai Jus prispaudžia prie sienos arba Jūs su moterimi arba vaiku, Jūs suprantate, kad bėgti nėra kur, priešas stipresnis nei jūs, tikėtina, kad jis ne vienas, Jūs turite tik vieną galimybę. Jūs sutelkiate į kumštį visą valią, ryžtą, įniršį ir maksimaliai agresyviai, maksimaliai žiauriai patys puolate puolančiuosius.

Priešui gali būti daug blogiau nei Jums. Juk jis tikėjosi tik sumušti, apiplėšti arba pažeminti Jus ir Jūsų artimuosius ir jis visai nebuvo pasiruošęs tam, kad nepaisydamas skausmo ir traumos Jūs vėl ir vėl pasiutusiai jį atakuosite. Tai paskutinė kova Jūsų gyvenime ir prarasti nėra ko. „Nėra kur trauktis… Už mūsų Maskva“. Toks nusistatymas suteiks puolančiajam maksimalų skausmą.

Agresoriai, kaip ir visi normalūs žmonės, taip pat bijo skausmo, traumų ir kančių. Susidūrę su jūsų nusiteikimu „eiti iki galo“, priešininkai sudrebės ir atsitrauks. Blogiausiu atveju Jūs gausite tai, ką ir taip būtumėt gavęs, jeigu nesipriešintumėt.

Oranžinė spalva – greitas perėjimas į kovinės parengties būseną

Oranžinę spalvą atitiks visiško pasirengimo kovai būsena. Įsivaizduokite, kad pas jus ant nugaros atsiranda kailis, kad paaštrėja iltys, prasikala plėšrūno nagai, raumenys prisipildo kraujo o akyse pasirodo stabilus blizgėjimas :). Dėmesys sutelkiamas į numanomą priešininką, simpatinė-adrenalino sistema paleido į kraują adrenalino dozę, Jūs pasiruošę momentaliai pagreitėti, pasiekti ribinę būseną, esate daug stipresnis, greitesnis, pakantesnis skausmui.

Ši būsena daugkart sustiprėja, jeigu Jūs mokate bent primityvių kovos technikų, žinote, ką galite per porą sekundžių padaryti su agresoriumi. Ši būsena yra labai ryški, aktyviai transliuojama į išorinį pasaulį ir labai lengvai nuskaitoma bet kokio žmogaus. Viską galima suvokti iš pasikeitusio žvilgsnio, mimikos, eisenos, laikysenos, mikrojudesių.

Geltona spalva – sotaus liūto būsena.

Didelis ir labai stiprus gyvūnas. Išoriškai ramus, tačiau bet kurią akimirką pasiruošęs sprogti ir virsti raumenų kalnu, galinčiu sudraskyti pavojų į skutelius. Jūs ramus, pas Jus viskas gerai, Jūs į nieką nesikėsinate, bet jeigu kažkas kėsinsis į Jus – susidurs su stulbinančiu virsmu.

Jūs suvokiate savo jėgą, atidirbtus metodus ir galimybę juos pritaikyti. Šis suvokimas leidžia būtis susikaupusiam, pasitikėti savimi ir tuo pačiu būti atsipalaidavusiam. Gaunasi toks eilinis Maklaudas – toks pats kaip ir visi, tik su kardu užnugary ;).

Reziumė: „Mes taikūs žmonės, bet mūsų šarvuotas traukinys budi atsarginiame kelyje“.

Manau, kad šis straipsnis – puiki tema šiam savaitgaliui, tad geros visiems penktadienio naktelės!!! Saugokit save ir savo artimuosius!

Tęsinys: „Klaidos ir mitai apie savigyną ir kovos menus! (pirma dalis)„