Internete dažnai aptikdavau šios fotosesijos trupinėlių, tad sumąsčiau pasidomėti, iš kur gi internete atsirado vienus provokuojančios, kitus gundančios merginų, pasipuošusių vienuolių rūbų elementais, nuotraukos! Jeigu verstume fotosesijos pavadinimą „The Ambrosial Peccancy„, lietuviškai jis skambėtų maždaug taip: „Dieviškoji nuodėmė“. Vien pavadinimas jau sukelia įdomių pamąstymų, tačiau fotosesija dar įdomesnė.
Šios fotosesijos autorius yra Valerijus Batai (rus. Валера Батай), dar žinomas slapyvardžiu Killing Power Photography, 1989 metų gimimo fotografas, gyvenantis nedideliame Ukrainos miestelyje Rivnėje (arba Rovne). Gan greitai su juo susibendravome, tad apačioje pateikiau trumpą interviu, virtusį visai smagiu pokalbiu:
Valerijus Batai
– Valerijau, ar seniai domiesi fotografija? Iš kur apskritai atsirado aistra šiam menui?
– Tiesą sakant, apie tai, kad dabar užsiiminėsiu fotografija, apie tai, kad ši veikla taps labai svarbi mano gyvenime, aš niekuomet net nesusimąstydavau. Juo labiau, net nemaniau, kad tai gali tapti tiek įdomu ir užimti kvapą. Aš, kaip ir dauguma vyrukų, labiau siekiau užsiimti sportu. Nuo vaikystės, kuomet gyvenau Rusijoje, užsiiminėjau boksu ir buvau 100% tikras, kad jis taps svarbiausiu gyvenime. Tačiau po patirtų traumų man teko mesti šią sporto šaką. Pabandžiau žaisti futbolą, tačiau manęs užteko neilgam. Po kurio laiko įsigijau paprastą „muilinę“. Planavau, kad, kaip ir visi, įamžinsiu įvairius kadrus tiesiog atminčiai: draugų, tėvų, gamtos ir viso kito, kad, kaip sakoma, būtų ką prisiminti. Laikui bėgant pradėjau labiau domėtis fotografija, įsigijau rimtesnį aparatą – veidrodinį fotoaparatą. Jo dėka pavyksta gauti kokybiškesnius ir spalvingesnius kadrus! Po to pradėjau ieškoti modelių, praktikuotis. Ir štai maždaug 4 metus aš jau rimtai tuo užsiimu.
The Awakeness
– „Killing Power“ – tai, kaip suprantu, prekės ženklas?
– „Killing Power“ – tai labiau dalis fotografijos, dalis manęs! Su šiuo pavadinimus susiję labai daug prisiminimų.
– Jeigu ne paslaptis, kas per prisiminimai?
– Kadaise, vaikystėje, kaip ir daugelis berniukų :), aš labai mėgau serialą „Mirtina jėga“ (rus. Убойная сила). Aš nepraleisdavau nė vienos serijos! Ir štai metams bėgant, kuomet kilo klausimas, kaip žymėti savo nuotraukas, aš pamaniau: „O kas, jeigu išversčiau pavadinimą „Mirtina jėga“ į anglų kalbą? Tai, kas galutiniam variante gavosi, man patiko :). Killing Power – tai mano sielos dalis kiekvienoje nuotraukoje.
Lily’s Sunday
– Tavo fotosesijos – gan atviros. Tai modelių pageidavimai ar labiau tavo pasaulėžiūra?
– Aš taip suprantu, tu turi omeny nuostabų fotografijos žanrą „Niu“ (rus. Ню)? Tiesą sakant anksčiau aš nebuvau didelis šio žanro gerbėjas. Turbūt todėl, kad neturėjau tokių fotosesijų atlikimo patirties :). Dabar aš labiau mėgstu panašias sesijas su gera apranga, aksesuarais, tam tikromis scenomis, istorija! „Niu“ – tai kaifas, tai gražu, tai atvira ir užtikrinta! Tai – galimybė pabrėžti moters kūno grožį! Tačiau labai sudėtinga rasti modelių būtent šiam žanrui, kurios galėtų vardan meno apsinuoginti ir elgtis užtikrintai prieš objektyvą.
The Autumn’s Strokes
– O kokiu principu vadovaujiesi rinkdamasis modelius fotosesijai?
– Šioje vietoje viskas paprasčiau. Man reikia, kad modelio išvaizda pirmiausia kristų į akis! Ji gali būti visai be kosmetikos ir kitų moteriškų dalykėlių, o tiesiog natūraliai graži – man tai yra svarbiausia. Aš nelabai mėgstu merginų, dedančių ant savęs tonas kosmetikos… Tačiau labai mėgstu raudonplaukius modelius, su strazdanomis, labai mėgstu, kad jos plaukai būtų banguoti, ilgi. Iškart susidaro lengvumo, vėjo, paprastumo įspūdis… Taip pat svarbu, kad moteris būtų artistiška, kad galėtų pavaizduoti emocijas, jausmus, šilumą, švelnumą. Tačiau ji neturėtų persistengti prieš kamerą! Kad pasakęs jai, pavyzdžiui, „Parodyk man vienišą, jausmingą, kenčiančią merginą, kurią išdavė vaikinas, patyrusią skausmą ir neviltį“ matyčiau, kad modelis natūraliai suprato, ko aš iš jos reikalauju…
The Rebirth
– Ar fotografija – tai šiuo metu yra tavo pragyvenimo šaltinis?
– Ne, aš neimu pinigų už savo darbus. Aš nedarau fotosesijų visiems norintiems, o tik toms, kurios labiau tinka personažui foto istorijoje… Tikėtina, kad ateity aš pasistengsiu suderinti šį hobį ir komerciją… Nors… Mūsų mieste šiuo metu yra daug fotografų, į kuriuos galima kreiptis norint profesionalios fotosesijos.
A walk to remember
– Apart socialinių tinklų, kur dar galima pamatyti tavo darbus?
– Kol kas tik internete. Mano darbų yra specializuotuose resursuose: 500px.com, valera-batai.livejournal.com! Ateity, kuomet atliksiu dar keletą fotosesijų, planuoju vis dėlto organizuoti savo parodą.
– Kur būtent mokeisi fotografijos meno? Internete, privačiai, mokyklose?
– Niekur nesimokiau… Tai tiesa. Nieko neskaičiau… Fotografuoju taip, kaip man patinka, kaip aš tai matau. Aišku, tam tikrų techninių momentų aš neįvaldęs 100%, tiesiog fotografuoju taip, kaip jaučiu, savo malonumui! :)
Laiškas moteriai (Jeseninas)
– Tavo išsilavinimas – tai juk užsienio filologija :). Ar jau teko dirbti pagal specialybę?
– Kol kas dar ne, tačiau svajoju tapti anglų kalbos vertėju. Nežinau, kaip susiklostys gyvenimas ir kur jis mane nuneš! :)
– Kas iš kitų fotografų tau imponuoja?
– Kadangi aš nelabai mėgstu peržiūrinėti kitų darbų, vardų taip pat nedaug… Bet! Labai gerbiu Sergėjų Buslenko (rus. Сергей Бусленко). Jis yra išties turintis patirties, išmanantis savo darbą fotografas.
The Christine’s Melody
– Pastebėjau, kad turi daug fotosesijų, susijusių su literatūros menu… Ypač rusų poetais. Domina literatūra? Kuri būtent?
– Taip, aš dievinu literatūrą, ypač rusų! Tiutčevas, Fetas, Achamtova, Cvetajeva, Jeseninas… Dažnai skaitau jų kūrinius dar ir dar… Jie mane įkvepia! Kuomet mokiausi Rusijoje, pasirodydavau įvairiuose vakaruose, koncertuose, deklamavau eiles, Puškiną… Kadaise ir pats bandžiau kurti eiles, net turėjau savo rinkinį, tačiau laukui bėgant atsirado naujų interesų ir kažkaip mečiau šį reikalą…
– Na ir pabaigai, smalsumui patenkinti, štai tau klausimų serija: kokie ateities tikslai? Ką norėtum pasiekti foto mene? Kuo šiuo metu pleškini?
– Šiuo metu fotografuoju Canon EOS-1D Mark II. Anksčiau turėjau Canon EOS 40D, tačiau pardaviau ir įsigijau šį raritetą, kurį labai mėgstu, visiškai pripratau…
Dėl ateities tikslų: noriu turėti prestižinį darbą, karjeros augimą, šeimą, sveikatos ir užsiimti mėgstama veikla – štai mano tikslai. Nors… Turiu ir slaptą svajonę… Atidaryti savo foto studiją kur nors Prancūzijoje! Ne tokią, kaip visų, o kažką ypatingo… Su dirbtiniu mini parku, sodu, suoliukais, gera atmosfera… Kad būtų galimybė įgyvendinti visas idėjas būtent tokioje jaukioje vietoje.
– Ir dar vienas, tikrai paskutinis klausimas: kokia buvo aplinkinių reakcija į fotosesiją, kurios dėka susipažinome ir gavosi šis interviu? Ar darže akmenų nepadaugėjo?
Oi! Daug kas sakė, kad tai yra šventvagystė, kad taip negalima, tačiau man neegzistuoja jokių draudimų. Nieko blogo šiose nuotraukose nematau, nors vasarą viskas gali pasikeisti, nes planuoju šios serijos remake’ą (naują leidimą). Bus kur kas gašliau ir daugiau „Niu“.
Ką gi, kaip matote, Valerijus yra gan įdomi asmenybė. Bent jau man buvo tikrai smagu pabendrauti! Tačiau savo nuomonę šį kartą pasiliksiu sau, o žemiau pateikiau „nuodėmingąją“ fotosesiją, kurios dėka gavosi šis interviu. Būtų įdomu sužinoti, ką apie ją manote Jūs!
uztenka vieno zodzio grazu